Duokš obuolį — nors tiek — pagraužčiau aš.
Už lango šalta prie obels tuščios tupėt.
Sustiręs kaip karvutė nemelžta aš ilgesingai laukiu ryto...
O tu klausais delčios Stravinskio.
Štai taip — o ne delnai tavieji —
Bet šerkšnas groja mano ūsais.
Kaip ašaka nasruos, kaip ir žilieji mano gaurai,
Taip ir tie pragertieji sodai
Laukia ryto
Savo.
Kažkas lyg lyriško praslysta man neamtelėjus,
Bet tai turbūt tik spinduliai aušros —
Gal gi ne pirmutinės —
Iki pat pavasarinio kovo ryto,
Medinio kibiro ir miško kirvio,
Minutės paskutinės.
Ten susiaurės jau takas
Iki pusės pliauskos,
Nei obuolio, nei karvės pieno jau nebus.
Tiktai šitie — manieji gaurai
Mėtysis kažkur
Tarp samanynų ir beržų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2014-02-01 15:50:42
Naktinės, naktinėjimų istorijos...lyg būta, lyg ne.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-01-31 19:42:06
Galima suformuluoti išprotautą komentarą apie simbolius, asociacijas, kūrinio sandarą ir pan. Bet gal įdomiau apie tai, ką atskleidė pirmasis skaitymas: žygiai baigias ir medžiai pliki tų pragertųjų sodų... Aušra – gal ir auš, bet ne šiluma, toks buvimas – tai ne rytojus, o atmintis, besidraikanti gaurais.
Liūdnumo grožis, taip matau, kokius junginius benagrinėčiau.
Gal gi > vienskiemenis nekaitomas su gi rašoma kartu.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-01-31 13:49:30
Šerkšnas groja mano ūsais :-)