Duokš obuolį — nors tiek — pagraužčiau aš. 
Už lango šalta prie obels tuščios tupėt.
Sustiręs kaip karvutė nemelžta aš ilgesingai laukiu ryto...
O tu klausais delčios Stravinskio. 

Štai taip — o ne delnai tavieji —
Bet šerkšnas groja mano ūsais. 
Kaip ašaka nasruos, kaip ir žilieji mano gaurai, 
Taip ir tie pragertieji sodai 
Laukia ryto
Savo.

Kažkas lyg lyriško praslysta man neamtelėjus, 
Bet tai turbūt tik spinduliai aušros —
Gal gi ne pirmutinės — 
Iki pat pavasarinio kovo ryto,
Medinio kibiro ir miško kirvio,
Minutės paskutinės. 

Ten susiaurės jau takas
Iki pusės pliauskos, 
Nei obuolio, nei karvės pieno jau nebus. 
Tiktai šitie — manieji gaurai 
Mėtysis kažkur
Tarp samanynų ir beržų.