Gulėjau. Ir tik – viens du – nuo lubų laša. Lyja, jau visa savaitė lyja, naktimis labiau, naktimis baisiau, dieną po truputį. Turėjau kasetę, įrašytą nelaisvoj Lietuvoj, su rusiškom baladėm, nieko nesupratau, bet vis tiek klausiau. Nežinojau, kur esu, tik kažkur tarp rūkų tyvuliavo ežeras, ant kurio žiemą arkliais jodinėjama. Pavadinimo neišmokau, nors tiek kartų man jį kartojo. Neturėjau atsivežus lėlių, dėl to perkreiptu veidu slampinėjau, nerasdama vietos. Jie liepė eit miegoti. Sėdėjo lauke, ant apsiniaukusių laiptų, dėliodami žvilgsnį tolumoje, ir vis mane vydami, vydami. Nežinojau, kaip pratempti dar keletą minučių be miego, išsisukinėjau, o jie galiausiai paėmė mane ir nunešė į lovą. Mama atsigulė ir pati, šalia manęs, kvepėdama gervuogėmis, tyliai gerdama slogų dulkių aromatą.
- Tu manęs nepaliksi, taip, nepaliksi, mama? – vos drėko akys, po truputį, o paskui staiga prisipildė lietaus, kapsėjusio nuo stogo.
- Žinoma ne, širdele, niekada, juk žinai, kad tave myliu labiau už viską pasaulyje, - ji sakė. Ir aš tikėjau. Viskas vėso ir balo, balo ir vėso, kol aš visa nepanirau į svaigų miego potyrį, jausmą tarp čia  ir ten.
Kai prabudau, bijojau atsisukti, nors visada taip darydavau. Palindau po antklode, ten buvo tvanku, bet aš tirtėjau susirietusi į kamuoliuką, ir vis galvojau, galvojau, galvojau... Aš nežinojau,kas ir kur dabar, kur mama, kur pati aš. Išlindau, apsižvalgiau. Lietus daužė eglės šaką į stiklą, o mano mamos visame kambaryje nebuvo. Ji mane paliko. Atvėriau duris, tylutėliai, kad nieko neprižadinčiau, ir nužvelgiau virtuvę. Tuščia. Kitame kambaryje miegojo jis, kažkoks vyriškis, kuris mus čia vežė. Tik vairuotojas. Bet ir pasiliko jis čia, nežinojau ko, bet pasiliko. Kambario durys buvo praviros, ir aš sustingau, akimirkai išplėtusi akis. Tada norėjau dingti, prapulti, pasislėpti, nesupratau gerai, kas įvyko, bet  nemaniau, kad tai labai gerai. Tolau nuo durų staktos, o širdis daužėsi, norėjau patapti bent truputį vyresne ir supratingesne, ir ne tokia viską imančia širdin, ėjau atgal ir atgal, kol atsimušiau į lovos kraštą. Tada palindau po antklode, susisupau ir tylėjau.
   Aš gulėjau ant smėlio, įkaitusio nuo dienos optimizmo, ir dėliojau žaislinius vėžliukus palei vandenį. Buvau mąslesnė, negu manė kiti, tačiau jiems tai buvo tik į naudą. Jie sėdėjo ant tiltelio, abu tokie naivūs, vaikiški, o aš nesitvėriau, kaip norėjau namo, atsisėsti viena savo kambaryje ir piešti tamsoje. Meškerė gulėjo numesta žolėse, aš ją ištraukiau, ir varčiau, žiūrinėjau, sukiojau, lanksčiau. Vakaras slinko, dvelkė vėsuma ir ramybe, kažkur tolumoje skraidė paukščiai, ir aš girdėjau, kaip jų sparnai plaka dangų. Mama atsistojo ir nuėjo, jis iš paskos, o aš norėjau likti, kad tik neateitų naktis, nes tai buvo tik vienas didelis košmaras. Tačiau sekiau, bėgau tekina keliuku, tarp didelių apsunkusių rugių varpų. Namas, didelis vasarnamis, kasmet vis kitas, artėjo nelyginamai griūnanti kalva. Tamsoje sugraibiau rankeną ir šmurkštelėjau į lovą. Mama atsigulė šalia, nes aš visada, net tuomet, miegodavau su ja. Sugniaužiau tvirtai jos delną savajame, jutau monotonišką alsavimą, ir man pasidarė kiek lengviau. Pro pravirą langą tvoskė šalti gūsiai, rugiagėlių pievos kvapas, ir aš susigūžiau.
- Tu manęs nepaliksi? Juk tu niekada manęs nepaliksi, mama, nepaliksi? – šnabždėjau.
- Ne, miegok, juk žinai, kad tai nesąmonė, - ji sakė. Aš tikėjau.  
Ji išėjo vidurį nakties, išlipo ir užkliudė stiklinę, stovėjusią ant žemės.
- Tu mane palieki?
Ji subraukė stiklus ir šyptelėjusi grįžo į lovą. Kai aš jau miegojau, o gal dar ir ne, tik klaidžiojau po košmarus, nežinodama, kurį pasirinkti šiai nakčiai, ji išsiropštė iš lovos, nusinešdama savo brangių prancūziškų kvepalų aromatą. Pramerkiau akis, bet nieko nemačiau, nes aplink buvo naktis, tik girdėjau, kai veriasi tyloje durys ir kaip sugirgžda kitame kambaryje lova joms užsidarius.
  Mes buvome vonioj, ji ir aš, ji pynė mano plaukus, nors ir trumpus, tačiau labai nepaklusnius, ir tylėjo. Aš taip pat, ne aš visada tyliu, ir sukau karoliukų apyrankę aplink pirštus. Ji liepė baigti, tada aš dar energingiau ją apsukau ir perplėšiau gumelę, ant kurios tybuliavo karoliukai, jie pažiro, veriančiu garsu nunykdami į pakampes. Tada mes ėjome, ji ir aš, gatve, kol mus pasitiko mašina, tamsiai mėlyna, o markės neprisimenu. Mūsų atostogų mašina. Jis sėdėjo už vairo, traukė cigaretę, ir pakštelėjo man į skruostą. Nekenčiau pakštelėjimų, tokių netikrų ir trumpų. Buvau jau nemaža, seniai visus perpratusi, o mano šimtmečio vertos akys buvo nuleistos į grindis. Į muzikos, sklindančios iš radijo, transliuojamos „M – 1“, taktą, mušiau kojomis į kilimėlį.
- Brangute, nori žinoti, kas tavo tėvelis?
- Ne, - nenorėjau. Jau žinojau, buvau pasvėrusi visas versijas, o tas lipšnumas buvo tuo labiau nepakeliamas.
- Jis, - mama mostelėjo ranka, ir prikando lūpą.
- Sakiau, nenoriu, - ir vis stipriau mušiau kojomis, kad negirdėčiau atsiprašinėjimų. Jaučiausi bjauri ir nesuprantama, mašina sustojo, kažkur iš už dangaus mėlio uždangų pamačiau savo daugiabutį aprūkusiomis sienomis, trenkiau durelėmis ir užbėgau viršun. Raktų neturėjau, todėl tik konvulsiškai rausiaus kišenėse. Juk viską taip seniai žinojau, tai kodėl dabar palūžau? Girdėjau, kaip kaukši mama savo pilkais bateliais į nevalytus laiptus, jaučiau, kaip į šnerves smelkiasi riebalų kvapas, sklindantis iš kaimynės virtuvės, mama rakino duris lėtai, glostydama mano pečius, o aš griebiau raktą ir pasukau pora kartų spynoje. Įėjau, tada ramiai, lyg niekur nieko, atsiguliau ir užsimerkiau. Nežinojau, ar tai, ką išgirdau, buvo tikra, ar tik akimirkos iliuzija. Mama prisėdo prie manęs, ir glostė, o aš vis stengdavausi sielos gelmėse atrasti jėgų nusimesti jos ranką.

Sėdėjau traukinių stotyje, ir tik – viens du – lašėjo nuo mano plaukų. Mama stovėjo su juo, o aš buvau atokiau. Dar toliau visos giminės – seneliai, dėdės, tetos, maži vaikai angelų veideliais.
- Neateisi atsisveikint su mama? – ji švelniai šypsojo, dėdamasi apsimestinio gerumo kaukę. Sėdėjau, o ji priėjo ir vis dar šypsodama sugriežė į ausį:
- Tu ir taip man sugadinai visą gyvenimą ir figūrą, nelemtas vaike, dabar dar gadini ir reputaciją, maža to, visai nekalbi. Ką žmonės pasakys?
Aš bandžiau pasislėpti didelėje megztinio apykaklėje, į kurią jau buvo privarvėjusios devynios tonos lietaus iš mano plaukų.
- Tu manęs nepaliksi, nepaliksi, taip, mama, nepaliksi? – vis kartojau tylomis, apsiblaususiomis akimis žiūrėdama į atdundantį traukinį, išvežantį mano svajones ir viltis, mano vaikystę ir ne, o ji šaltai atsuko akis, ir visiškai ramiai:
- Ne, - sakė.  Ir aš tikėjau.

Tikėjau. O vis tiek paliko.