Santrauka:
Ne taip jau retai kažkieno kūrinio pavadinimas primena mano kadaise panaudotą. Belieka pavartyti užrašus.
Intencija čia buvo tokia, kad Sovietų arnijoje tautietis žemina tautietį „diedovščina", nuoskauda.
Aišku, buvo prieš ir poistorė, čia apie daug ką galima mintyti. Naivokas, bet kaip 20-ečiui gal kaip tik.
Kada nors galbūt gailėsies, bet reikės
Užmokėt už savo atvirumą:
Nužert nuo atminties
Dulkes gražios vilties.
Netikrą svetimų žmonių artumą.
Kada nors galbūt tikėsies, bet tylės
Tas žmogus, kuriam atvėrei širdį.
Gailėsies praeities prie palaikų vilties,
Gailėsies, kad žmogus tavęs negirdi...
Kada nors galbūt reikės dėl ateities
Nuo visų tvora spygliuota atsitverti.
Nepuoselėk vilties –
Juk tau pačiam reikės
Šią karčią taurę nuoskaudos išgerti.
Pr.:
Bet gal nebus tuščias kelias,
Prisimerkusios sielos žvilgsniu.
Pakely – beržas žalias,
Praradimais išbalęs.
Ir tegul lapai velias
Su kiekvienu vėjelio dvilksniu, –
Nekalbės beržas žalias
Su alksniu.
Kada nors galbūt padėti tau norės
Tas, kuriam jau rankos nebetiesi.
Nustebęs jis tylės
Ir jo širdis kentės,
Bet jo nuoširdumu nebetikėsi.
1985 m.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-01-30 00:43:50
Dainą sunku specialiai rašyti. Bandžiau pagal muziką, gal kas ir gavosi, net nežinau. Sunku tada, kada pats negroji. Medjogas tikriausiai barškina gitara, jam tai kitaip atrodo. Todėl ir komentuoti - gerai čia ar blogai - negaliu, reikia klausytis.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-01-30 00:00:54
Svarbiausiai, kad tai kas giliai buvo užslėpta, atvėrėt. O gyvenimas daro savo
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-01-29 23:51:27
Dabar atrodo naivokai, bet juk buvo noras išsikalbėti apie svarbius dalykus ir atrodė, kad tai visai pavyko.
Rafinuotesnio širdžių slapstymo pramokstama vėliau.