Man patinka plaukiančios lytys –
joms šalto grakštumo baltai pavydžiu.
Jos lengvai atplaukia ir nuplaukia –
laisvos ir greitos – neramūs laivai.
 
Kartais ant jų karstosi drąsus kiškis,
tupi protinga priemiesčių varna 
juoda, karingai rėkia tris kart kar –  
ji irgi keliauja, nors nežino kur.
 
Kai krante tampa šalta ir neramu,
užsimerkiu, einu lankyti gyvų namų –
reikia atrasti vėl rūkstantį kaminą,
pabelsti į langą kaip beldžiau tada...
 
Atmintis juos randa Danguje ir Žemėj.  
Plaukia mintys neramia gyvybės upe.
Man patinka plaukiančios lytys –
jau įaugau į amžiną tėviškės krantą.