Neramūs laivai – namai Danguj ir Žemėj
Man patinka plaukiančios lytys –
joms šalto grakštumo baltai pavydžiu.
Jos lengvai atplaukia ir nuplaukia –
laisvos ir greitos – neramūs laivai.
Kartais ant jų karstosi drąsus kiškis,
tupi protinga priemiesčių varna
juoda, karingai rėkia tris kart kar –
ji irgi keliauja, nors nežino kur.
Kai krante tampa šalta ir neramu,
užsimerkiu, einu lankyti gyvų namų –
reikia atrasti vėl rūkstantį kaminą,
pabelsti į langą kaip beldžiau tada...
Atmintis juos randa Danguje ir Žemėj.
Plaukia mintys neramia gyvybės upe.
Man patinka plaukiančios lytys –
jau įaugau į amžiną tėviškės krantą.