Prinokęs mėnuo nemigą dalina.
Imu ir aš. Ją imantiems ir barsto...
Įkyrios mintys lenda, nepavargsta,
Kol sapnas iš anų dienų priklysta:
Basa, su strazdanėlėm, ne bekraitė –
Tiek daug savų!.. Prie stalo kvietė eiti...
.........................................................
Sugildė sapnas... Dabartį ragauju –
Namai (ne kraičio skrynios) ištuštėjo.
Takais basos vaikystės vaikšto vėjas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-01-29 17:26:14
Nemiga–praeitis–dabartis. Gal šis tranzitas ir yra durys, tik filosofinės būtų kitokios.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-01-29 14:17:58
Tai tas vaikščiojantis vėjas...atveria, užveria vartus, duris...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-01-29 11:29:19
Įdomiai trieiliais pūstelta... :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-01-29 09:38:17
Sudilgė sapnas... Dabartį ragauju, –
Namai (ne kraičio skrynios) ištuštėjo.
Takais basos vaikystės vaikšto vėjas...
Geras kūrinys.
Dėl formos: pagalvojau, jog nedaug jam trūksta pasiversti trioletu, – tada praverstų ir pasikartojimai...
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-01-28 20:52:56
Mielas,pasivaikščiojau basos vaikystės takais
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-01-28 19:02:42
Nostalgiškas prinokusio mėnulio fone. Vėjas vaikšto dar ir skersvėjais, kitąsyk - keičia kryptį, taip, kaip yra čia...