Aistroje įkaitę rankos
kūną glamonėja.
Beprotybėj užsimiršę
šiluma alsuoja.
Stebuklingą šitą naktį
tamsoje paskendus
Dieviška Venera kelia
amžinybės varpą.
Užmirštoji virpa žvakė,
stebisi šešėliai.
Jūroje jausmų dvi nerimsta sielos.
Paslaptį nepalytėtą,
karštą tyrą geismą,
Tik smalsuolis mėnuo mato.
Švelniai kalbindamas žvaigždę,
Lyg mergaitė išsigandus,
Pasimetus rausta, bąla.
Suviliotas tyro grožio,
Jaunas mėnuo dangų žada.
Ugnyje ir amžinybėj
Ramūs kūnai tyliai gęsta.
Tik vilioklio akys mato –
Žemės rojaus jam lytėt nelemta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-01-27 21:27:18
Smalsuolio vaidmuo įdomus. Nelabai aiški poros eilučių skyryba (nuo Lyg mergaitė pasimetus). Ir nesupratau, ar aistroje geismas tyras.