Aistroje įkaitę rankos
                     kūną glamonėja.
Beprotybėj užsimiršę
                     šiluma alsuoja.
Stebuklingą šitą naktį
                     tamsoje paskendus
Dieviška Venera kelia
                     amžinybės varpą.
Užmirštoji virpa žvakė,
                     stebisi šešėliai.
Jūroje jausmų dvi nerimsta sielos.
Paslaptį nepalytėtą,
                      karštą tyrą geismą,
Tik smalsuolis mėnuo mato.
Švelniai kalbindamas žvaigždę,
Lyg mergaitė išsigandus,
Pasimetus rausta, bąla.
Suviliotas tyro grožio,
Jaunas mėnuo dangų žada.
Ugnyje ir amžinybėj
Ramūs kūnai tyliai gęsta.
Tik vilioklio akys mato –
Žemės rojaus jam lytėt nelemta.