Neišnyksta materialus pasaulis —
užrašytos mintys išlieka lobyne,
prabėgę metai nesugrįžta,
juk žemėje gyvybė laikina.
Žmogus išeina, nutolsta —
užmaršties šydas pridengia kapą,
nublanksta prisiminimuose veidai,
jei nepaliko atvaizdo ant balto lapo.
Tačiau atmintyje gyvena,
nugrimzta pasilikusiųjų širdyse,
negęsta ir blėstanti ugnelė
pavasario saulėje, žiemos pusnyse.
Bėgantis laikas sulygina žemę —
akmenys dūlėja lietaus plaunami —
kas pasakys, kam esame, dėl ko gimę,
kodėl mes — artimi — širdimis tolimi?
Mūsų sielos tarsi planetos tolimos —
suartėja joms metu palankiu, skriejam
iš vieno taško į kitą lyg kometos —
su Motina Žeme sukamės ratu.
Visatoj — žvaigždės, žemėj — skruzdės,
ieškom tiesesnių, laisvesnių takų,
didybės pilni — sieloj esybės bejėgės,
mes — palikimas praeities laikų tolimų!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-01-27 14:24:53
Kosmosas savo begalybe gali kiekvieną skruzdėlę prislėgti, bet viskas turi savo vietą, savo prasmę, tik gal reikia pastangų tai prasmei susirasti. Tada tekstai bus šviesesni. Linkiu Jums kantrybės ir sėkmės.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2014-01-27 12:00:08
„Mūsų sielos tarsi planetos tolimos –
suartėja joms metu palankiu (...)"
Eiliukas puikus, tik kažkokios kitokios tikėjausi pabaigos, bet tai tik mano nuomonė.