Neišnyksta materialus pasaulis —                               
užrašytos mintys išlieka lobyne,
prabėgę metai nesugrįžta,
juk žemėje gyvybė laikina.
Žmogus išeina, nutolsta —
užmaršties šydas pridengia kapą,
nublanksta prisiminimuose veidai,
jei nepaliko atvaizdo ant balto lapo.
Tačiau atmintyje gyvena,
nugrimzta pasilikusiųjų širdyse,
negęsta ir blėstanti ugnelė 
pavasario saulėje, žiemos pusnyse.
Bėgantis laikas sulygina žemę —
akmenys dūlėja lietaus plaunami —
kas pasakys, kam esame, dėl ko gimę,
kodėl mes — artimi — širdimis tolimi?
Mūsų sielos tarsi planetos tolimos —
suartėja joms metu palankiu, skriejam
iš vieno taško į kitą lyg kometos —
su Motina Žeme sukamės ratu.
Visatoj — žvaigždės, žemėj — skruzdės,
ieškom tiesesnių, laisvesnių takų,
didybės pilni — sieloj esybės bejėgės,
mes — palikimas praeities laikų tolimų!