Aš juodulys,
ramiai tūnojęs rašalinėj,
svajodamas apie nepaprastą likimą,
kaip baltame lape mane gražiausiais raštais
Plunksna išvedžios.
Ir nežinau kodėl,
bet vieną dieną
supykęs vaikas
mane tekštelėjo negrabiai.
Ir kaip dabar man būti, nežinau.
Kaip susirinkt atgal, kol niekas dar nematė?
Bet kilsteliu aš juodus antakius
ir apsidairęs suprantu,
kad noriu būti Toks ir Čia,
netobulas netobulam paveiksle.
...O vaikas perbraukia ranka
per mano plaukus,
ir gyva taip, ir tikra, ir jauku.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2014-01-24 21:50:52
Išvada: dažniau būti vaiku...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-01-24 20:45:18
Atsitiktinumas gali atverti nelauktą prasmę.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-01-24 20:37:28
Juoduliuko kalbėjimas, įdomiai...
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-01-24 20:10:05
Prisiminiau vieną senosios animacijos filmuką, kaip vieno neklaužados sąsiuvinyje prisikėlė kableliai ir rašalo dėmės, kovojo tarpusavyje :)
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-01-24 18:18:07
Oi tas juodulys :-)