Aš juodulys,
ramiai tūnojęs rašalinėj,
svajodamas apie nepaprastą likimą,
kaip baltame lape mane gražiausiais raštais
Plunksna išvedžios.
Ir nežinau kodėl,
bet vieną dieną
supykęs vaikas
mane tekštelėjo negrabiai.
Ir kaip dabar man būti, nežinau.
Kaip susirinkt atgal, kol niekas dar nematė?
Bet kilsteliu aš juodus antakius
ir apsidairęs suprantu,
kad noriu būti Toks ir Čia,
netobulas netobulam paveiksle. 
...O vaikas perbraukia ranka 
per mano plaukus,
ir gyva taip, ir tikra, ir jauku.