Santrauka:
Laiko dvelksme – nuo amžinybės (medžio rievėse) iki akimirkos (laumžirgis)
Ant nutilusio Baltijos kranto
Nebeliko lemties sumaišties.
Tą pusiausvyrą saulė supranta:
Eglei Žilvino dovaną ties –
Rastą nuolaužą gintaro rūmo
Nekilnojamo turto akte...
Vidury šio paveikslo dar tūno
Laiko laumžirgis – mirksniui, ar ne?
...O iš jūros nugairinton kopon
Mėnesienoje raiteliai jos!
Meilės lūkesčių žemė... Be jos
Vėl įdryžusios rievės susopa:
Pasitikti tavęs ateinu!
Mūsų eilės – dvi poros sparnų.
2014-01-14
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2014-01-21 18:09:25
Akimirka ir amžinybė, viskas kartu. Įdomus žodžiais tapomas vaizdas.
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2014-01-21 17:38:33
Jūra padvelkė - gražu.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-01-21 13:08:50
Pagautas mirksnio trapumas...
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-01-21 12:46:47
Puikus sonetas.
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2014-01-21 12:19:09
labai jau lyrinis, šiltumu ir ramumu dvelkiantis kūrinys. man patiko:)
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-01-21 12:04:07
O man patiko.