Santrauka:
Susipažinau su viena vienuole Čenstachovoje. Išsikalbėjom ir apie pasaulietišką gyvenimą. Pamačiau tą skiriančią ribą tarp dviejų pasaulių. Ji taip ramiai ir nuolankiai meldėsi, o akys tokios liūdnos, liūdnos...
Reikia stipraus šuolio, kad peršokti akliną, aukštą sieną.
Storos sienos. Naktiniai šešėliai.
Juodas kryžius mėnulio šviesoj.
Vien skausmu prisigėrusi vėlei
Blaškos, blaškos širdis nežinioj.
Celės langas mažytis, vos matos
Seno miesto gyvybės spalva.
Sukas viesulu magiškas ratas,
O jame praeitis suslėgta.
O, nejau nepadės? Pasimelsi,
Gulsi kryžium, maldausi globos...
Tvenkias debesys priepuolio baisūs,
Tavo nuodėmes sniegas užklos.
Šitaip skauda... Varpams nuskambėjus –
Vėl gyva maldoje nuolankioj
Ir pasaulis brangus užsivėręs.
Juodas kryžius juodoj sutemoj.
spika
2014-01-20 15:39:30
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nikole Bergman
Sukurta: 2014-01-21 09:33:20
slogiai nuteikė, pačios eilės prislėgė lyg tas kryžius, jokio išsigelbėjimo, gal toks ir buvo autorės tikslas perteikti slogią nuotaiką - ,,juodas kryžius juodoj sutemoj"
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-01-20 22:59:15
Santraukoje rašoma, jog reikia stipraus šuolio, kad peršoktum sieną. Supratau, kad ji ir yra durys.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-01-20 19:34:30
savotiškai mistiškas, ryškūs vaizdai, toks tarsi klasikinis.... žodžiais sunkiai nusakomas jausmas, lyg žvelgčiau į šimtmečius regėjusį šventą paveikslą....
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-01-20 17:30:18
Nebuvau aš ten. Bet vaizdžiai - galima matyti...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-01-20 16:49:50
Buvau ir aš ten - suprantamas eilės...