Aš stoviu vienišas šitam vingy.
Atrodo visi durni, kurie buvo protingi,
Bet tu vis spindi kaip visi, aš klystu,
Bet nepaslystu.

Nors gyvenimas ir ne fortūna,
Čia ne karūna, kurią visi nešioja,
Žinau tik viena, kad man šita muzika dar groja,
Natos skamba, taktas mušamas lyg Kalinovas,
Kuris nebekovoja, bet pasiaukoja.

Atsimenu, kai pakišai man koją,
Tada aš parkritau, bet ugnelę širdyje jaučiau,
O vėliau tik pamačiau, kas tu buvai.
Gal apakau, apkurtau, bet gyvenau, tikėjau,
Paslapčių didelių neturėjau.

Dideliu noru degiau iki tol, kol paslydau.
Paslydęs aš verkiau, su metaforom žaidžiau,
Kaltinau kitus dėl tų, kurių jau nebebus,
Bet rinktis negali, su tuo susitaikyti turi.

Susitaikiau su viskuo,
Bet būti nenorėjau su niekuo.
Vietoj širdies liko akmuo,
Girdėjos tik lojantis šuo.

Tamsa uždengė šviesą.
Tu pamiršai pasakyt man tiesą.
Tiesos nebereikėjo,
Kai mylėti žmogus norėjo.

Sveikatą visą padėjo, kol jam daėjo,
Jog jo nemylėjo, tik apgaudinėjo,
Jau dabar ne esmė, liko tik kaltė.
Buvo sumenkinta žmogaus vertė.

Laužo ugnis švietė nakty..
Naktį beribės jūros paplūdimy,
Žvarbaus vėjo apsupty,
Paukščių dainos paslapty.

Nauji metai liko praeity,
Gėlės vyto jau dabarty.
Ateities vizija liko užmiršta
Kaip pasenusi drabužių spinta.

Naktys plaukė vis lėčiau
Aš dienų išvis pasigedau,
Bet naktimis jaučiau,
Kaip aš vėl gimiau

Iš naujo atsiradau,
Viską pamiršęs tą akimirką buvau,
Kol tavęs nesutikau,
Tavyje šviesą pamačiau ir nudžiugau.

Kūnas šiurpuliais nuėjo,
Protas pats prašviesėjo,
Naktis virto diena
Ir taip virs visada.

Šviesa buvo ryški,
Spindėjo, ir buvo nuostabi,
Bet paliesti jos negalėjau —
Jėgų tada neturėjau

Prisiminus tik minėjau,
Suskaičiuoti jų negalėjau,
Skubėjau ir atsikėliau
Iš sapno, kuriame buvau be kvapo.

Sekančio etapo vidury
Likau užmaršty —
Tolumoj vienišoj mylioj,
Slaptoj ilgoj pasakoj.