O meile manyje!
Išmokyk mane gyventi
liūdesy ir kančioje,
kiekvienoje dienoje,
ilgesingoje, baisioje.
Užlieki juoda neviltim,
išdeginki skausmo ugnim,
apgaubki tamsia naktim,
kur baigiasi viskas mirtim.
Išgrynink ir apvalyki,
kad vėl galėčiau pajusti
banguojantį tavo alsavimą,
džiaugsmo ir palaimos pulsavimą,
mylinčios širdies plakimą,
gyslose – kraujo sruvenimą
pojūčiais savo penkiais,
šešiais ar septyniais,
kas žino, kiek gali jų atsiverti,
jei tik vėl atgimusi tavyje
iš naujo galėčiau gyventi...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-01-17 17:04:10
Gal tai meilė be atsako?
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-01-17 16:03:46
Kai ateina tikri jausmai, dažnai jie nukreipia mūsų žvilgsnį nuo savęs, įgalina atsižadėti savęs, užsimiršti, dovanoti save. Todėl daug kartų minimas "aš" įvairiomis formomis kiek sumenkina įtaigumą. Kuo geriausios kloties berašant ir dar didesnės - mylint.
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2014-01-17 14:28:40
jausmingas kreipimasis į meilę ir jos neišsenkamas galias :). Tik manau, kad meilė niekaip negali "užlieti juoda neviltim...", nes mano požiūriu meilė viską gydo, valo, atgaivina ir išaukština, o pats kreipimasis nuoširdus ir gražus. tai tik mano subjektyvi nuomonė, autorei gali atrodyti ir kitaip, nes juk tai kūryba:)