Santrauka:
Ričardo Adamonio – mokytojo, draugo, bendraminčio – Žmogaus iš didžiosios raidės atminimui.
Kiršlio pelekas iš tiesų primena vaivorykštę...
Koks saulėtas sausio sekmadienis –
Trys sniegenos sulesė viltį...
Tu pats jas kadaise įpratinai,
Kaip reikia į dangų pakilti,
Kaip reikia mylėti, tausoti
Ne kekę šermukšnio, o uogą...
Ar būna gyvenime stotys?
Tu niekad sustot neišmokai.
O gal nenorėjai, nes upė
Pro Jonavą vandenis neša.
Sakei: „Žmonės dievui neklūpo,
Bet medžiui ir žemei, ir lašui...“
Ir tąsyk pasėmei priklaupęs
Rieškučiomis vandenį tyrą.
„Žiūrėk – vakarėja ir niaukias,
Bet žuvys paviršiun pakyla!“
Vis rodei vaivorykštę kiršlio –
Peleką, kai Šventąją skrodžia:
„Ar tu tai galėtum pamiršti..?“
Ir knygose gulė šie žodžiai...
.....................................................
Koks saulėtas sausio sekmadienis –
Trys sniegenos sulesė viltį...
O gal tos vilties jos neatėmė,
Nes tu negali juk numirti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-01-15 23:37:23
Iš pačių širdies gelmių... Didelė netektis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-01-15 22:38:14
verkiu paskaičius...ačiū
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2014-01-15 21:40:58
Taip skristum ir skristum nešamas šių sparnų - žodžių.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2014-01-15 15:23:13
Tikras, širdingas, jautrus ir šviesus.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-01-15 14:58:57
mielam žmogui, mieli žodžiai .Gražu.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-01-15 12:31:51
Žodžiai iš širdies...
Vartotojas (-a): Roberta
Sukurta: 2014-01-15 11:09:27
tarsi malda, kuri krutina lūpas.....ir paleidžia sielą į tylą...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-01-15 08:19:01
Labai gražūs ir lengvi rimai - plaukia it upė.