Koks saulėtas sausio sekmadienis –

Trys sniegenos sulesė viltį...

 

Tu pats jas kadaise įpratinai,

Kaip reikia į dangų pakilti,

Kaip reikia mylėti, tausoti

Ne kekę šermukšnio, o uogą...

 

Ar būna gyvenime stotys?

Tu niekad sustot neišmokai.

 

O gal nenorėjai, nes upė

Pro Jonavą vandenis neša.

Sakei: „Žmonės dievui neklūpo,

Bet medžiui ir žemei, ir lašui...“

Ir tąsyk pasėmei priklaupęs

Rieškučiomis vandenį tyrą.

„Žiūrėk – vakarėja ir niaukias,

Bet žuvys paviršiun pakyla!“

Vis rodei vaivorykštę kiršlio –

Peleką, kai Šventąją skrodžia:

„Ar tu tai galėtum pamiršti..?“

 

Ir knygose gulė šie žodžiai...

.....................................................

 

Koks saulėtas sausio sekmadienis –

Trys sniegenos sulesė viltį...

O gal tos vilties jos neatėmė,

Nes tu negali juk numirti.