Norėčiau mirti be kančių ir skausmo,
Sutarus dieną, valandą, metus,
Kaip miršta paukštis, krisdamas iš aukščio,
Kada jam viešpats atima sparnus.
Paruošus grakščią, skanią vakarienę
Ir išsapnavus nesamus svečius,
Apglėbus tebegirdintį kiekvieną,
Kuriam tariu beprasmiškus žodžius.
Apie tikėjimą, nerūpestingai girtą,
Kai šaltą grindinį paliesdavau žingsniu
Ir norą apgailėtiną – numirti,
Kad nieks nekaltintų, jog per ilgai verkiu.
Kad nebegeltų, kai išnyksta mintys,
Kurios taip šėlo bundančiais rytais,
Bet liktų nuojauta, kad reiks dar gimti
Bei vėl šnekėt su kartais sutiktais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): maskimoski
Sukurta: 2014-02-05 21:25:21
"Kaip miršta paukštis, krisdamas iš aukščio,
Kada jam viešpats atima sparnus."
Pravirkau.
Neapsakomai gražu!
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-01-13 23:08:10
Eilėraštis tikrai įdomus. Greičiausiai, padiktuotas akimirkos impulso. Nors kalbama apie mirtį, bet aiškiai juntamas noras gyventi (ir nesenti), kad ir kalbėjime apie skanią (bet nesakoma - paskutinę) vakarienę: taip išsiryškina Rytų(?) filosofijos elementas - tikėjimas reinkarnacija arba amžinybe. Vienžo, eiliaus skerspjūvį baigiu ūkiškai kaip tikras vyras lietuviškai - tai eilėraštis apie paradoksalią būseną, kuri vadinasi vidutinio amžiaus krizė...O eilėraštis patiko, ypač vietos apie vakarienę, apglėbimus. Na ir dar kai ką galima išlukštenti...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-01-13 20:32:43
Atvirumas-stipriųjų savybė .Ir sklandžiai, ir svariai.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-01-13 19:17:58
Verčiantis susimąstyti