Norėčiau mirti be kančių ir skausmo,
Sutarus dieną, valandą, metus,
Kaip miršta paukštis, krisdamas iš aukščio,
Kada jam viešpats atima sparnus.

Paruošus grakščią, skanią vakarienę
Ir išsapnavus nesamus svečius,
Apglėbus tebegirdintį kiekvieną,
Kuriam tariu beprasmiškus žodžius.

Apie tikėjimą, nerūpestingai girtą,
Kai šaltą grindinį paliesdavau žingsniu
Ir norą apgailėtiną – numirti,
Kad nieks nekaltintų, jog per ilgai verkiu.

Kad nebegeltų, kai išnyksta mintys,
Kurios taip šėlo bundančiais rytais,
Bet liktų nuojauta, kad reiks dar gimti
Bei vėl šnekėt su kartais sutiktais.