Ne kartą Viešpatį numarinau,
ir būdavo narsu 
it mūšį „Žalgirio“ laimėjus. 
O vis dėlto po to 
kiekvieną kartą dar labiau skaudėję, 
ir skauda iki šiol,
lyg aušromis viršum galvos 
bandytų susideginti dangus. 

Išpažinties man, žinoma, nereikia. 
Jau įtikėjęs, kad labai savi. 
Net jei dangus be jo galėtų apsieiti, 
man reikia Viešpatį turėti, 
nešioti jį su savimi. 

Uždek žvaigždutę sieloje 
ir nebijok, Aukščiausiasis, manęs, 
nes kartais ir atleisti moku. 
Dėkoju tau, kad taip giliai įsiterpi į žmogų, 
jog būna: nežinau net kur ieškoti — 
ten, danguose aukštai, 
ar čia, krūtinėje, kuri atsiminimais sopa.