Šiandien visas kaimas švenčia Užgavėnes. Šurmuliuoja tiek jaunesni, tiek vyresni – visi tuoj žiemą išvys. Moterys iš pat ankstyvo ryto kepa, verda, o vyrai malkas traukia į krūvą. Tai bent laužą sukrausim!
Mano mama labai skaniai gamina šiupinį. Jis daug gardesnis už kaimynės Angelės kiunkę. Bet su Pranuku labiausiai kemšame blynus ir spurgas. Šiukštu pavėluoti ir bent kąsnelį palikti.
Šios dienos kasmet laukiu su nekantrumu. Nepatinka man žiema. Nepatinka baltuma, stingdantis šaltis ir apsnigti takai.
Dažnai pusnys kažką slepia. O man paslaptys nepatinka.
Be to, kaukė – gražiausias Užgavėnių atributas. Už jos paslepiu šaltuko nudažytus skruostus. Mes, patrakę jaunuoliai, ko tik neprisigalvojam! Jeigu kuris nors išsiterlioja suodžiais, kitas kone visą mėnesį meistrauja, kol pagaliau sukuria avikailiu barzdotą grimasą.
Morė priartėja prie savo ugninės lemties. Aš priartėju prie atbudimo.
Suprunkščiu po velnio kauke.
Aplink tiek daug kaukėtųjų. Akys raibuliuoja nuo mistikos.
Kartą metuose smagu pasinerti į šelmiškas tradicijas. Bet po Užgavėnių juk privalu  nusiimti kaukes.
Gal kiti nežino visų tradicijų? Nuolat save raginu apšviesti kaimo bičiulius. Turi vieną veidą ir puoselėk jį, dar jeigu ta kaukė klaikiai balsinga!..
Suprunkščiu po velnio kauke.
Spoksodama į sparčiai nykstančios Morės kontūrus ir skęsdama audringų šūkaliojimų virtinėj, vienas kaimo bičiulis, šiandien išimtinai pasislėpęs po svetima kauke, kumštelėjo man į pašonę. Keista, jog jis mane atpažino, nes kaukėmis nepiktnaudžiauju. Kartais kaip tik kaimo senoliai ragina neatverti langų be reikalo. Tik šiek tiek, kad įsileistume gryno oro. O mano sesulė nuolat kenčia nuo skersvėjo.
Galiausiai parsiradus namo nusivilkau visus įmantrius apdarus. Kaukę paslėpiau po lova, kad kitąmet ir vėl po ja suprunkščiau.
Šiek tiek pravėriau langą ir pritūpiau kambario vidury. Į mane pūstelėjo atgaiva.
Gera būti savimi.