Santrauka:
kažkada buvęs eilėraštis
Taip ir būna, kai negali užmigt, nors keturiolika minučių po trijų
......
Aldebaranas, Kastoras, Poluksas, Betelgeizė — žvaigždžių pavadinimai
Pro langą šviečia prakeiktas įkyrus šviestuvas. Susiraukšlėjusios medžių akys jau seniausiai sulipusiais vokais, vėsą geria gėlės, augančios prie tvoros, veja kvėpuoja vakaru ir linguoja pagal vos jaučiamą vėjelį. Dabar trys valandos keturiolika minučių. Nuovargis purškia į akis ašarines dujas. Smegenis beisbolo lazdomis daužo mintys. Galvoti skauda. Štai eilinė praeivė. Tu ją pažįsti, tu ją mylėjai, ji mylėjo tave. Dabar tau karšta, nors ji ir vaikšto po tamsą. Jos vardas — Vėsa. Už rankos ją vedasi įkyrusis ponas Šviestuvas už Lango. Pakšteli į skruostą. Tavo kiemo gėlės žiūri į juos sapnuose, pavydi Vėsai, nes gėlės negali vaikščioti. Atrodo, kad tu negali galvoti nieko kvailesnio nei tai.
Apsiverti ant kito šono, kad ne taip skaudėtų. Pabandai negalvoti. Tau nepavyksta, ir gauni dar smūgių. Štai pažiūrėk į žvaigždę. Tai kvaila, nes dangų tau užstoja lubos. Būtų nuostabu, jei žmonės vieną dieną sudegintų visus pinigus ir vietoj valiutos imtų naudoti žvaigždes. Štai man, tarkim, priklauso, pavyzdžiui, Aldebaranas, aš už jį galiu nusipirkti penkis kvartalus namų. Daug realesnis dalykas nei pinigai — pažiūri naktį į dangų — tavo rytojaus pusryčiai dabar labai gražiai žiba. Kastoras su Poluksu samčiais semia kvietinius dribsnius su pienu. Betelgeizės išsipūtęs pilvas juokiasi. Ha ha. Labai gilu. Būsi turbūt filosofas.
Šviestuvas plieskia, ir tu keiki storapilvį žydrą pasaulį, kad neturi žaliuzių savo kambaryje. Mintys dabar išsitraukė ginklus ir peršovė tau visus kūno sąnarius vien tik tam, kad kankintumeisi ir kad Nemiga galėtų iš tavęs pasijuokti. Tuoj nebeištversi. Tau gaila vaiduoklių, nes jie, nors ir mirę, niekada neužmiega. Jiems nėra tylos, nes jie nuolat galvoja, nors jiems kaip ir tau ant antkapio naktis iškalė: „Ilsėkis ramybėje". Pats išsikasei duobę. Vėsa, nors tau ir karšta (nors neturėtų būti, nes po perkūnais, dabar žiema), atnešė karstą. Tu atsiguli, girdi, kaip į dangtį daužosi dirvožemis, jauti, kaip į ausį pabučiuoja tyla.
„Tebūna palaiminti migdomieji", — pagalvojai ryte.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-01-03 22:23:37
Kažkas vartosi nuo šono ant šono, nusnūsta, keliasi ir užrašo Vėsą, mėnesį ir gėles, o kažkur toli pradeda skambėti A. Chošnau „Žvaigždele mano“.
Tai aidas, nes dangūs skiriasi – lietuviškas ir rytietiškų motyvų persunktas dainos. Nemigos dangų pavadinau lietuvišku, nes visos minėtosios žvaigždės matomos jame, ir geriausiai naktį, šaltuoju metų periodu. Na, reikėtų pasitikslinti, bet pora jų tikrai mėgsta vėsą.
Žvaigždės matomos ir pro lubas, o nemigos mintys – tik pasiduok. Ir pasiduok. Štai Kastoras, dviejų nykštukių sudėtinis, yra Polukso dvynys ir jie turi žvaigždyną. Ryškusis Poluksas turi satelitę egzoplanetą. Aldebaranas, tas nakties avinas, – žvaigždė milžinė, kaip ir pulsuojanti pusiau taisyklinga Betelgeizė. Jie kabo kas sau ar susitinka? Ne astronomiškai, o lange be žaliuzių? Kastoras su Poluksu semia dribsnius... Ironijos gaidelės (būsi filosofas) tik šiaip, vis tiek negali negalvoti, net kai galva išdaužyta. Žvaigždžių valiuta susimoki už vaistus.
O jei taip, nemiga dėl tos, kuri vaikšto kitur, nėra dykynė, nors maudžia...
... paskui ramina nuovargis ir tas prisiminimų konservantas – migdomieji. Priklauso nuo dozės: nieko nesapnuosi arba sapnas bus tęstinis ir dar gražesnis.
Paskaitymas su nukrypimais nuo Vėsos.