Pro langą šviečia prakeiktas įkyrus šviestuvas. Susiraukšlėjusios medžių akys jau seniausiai sulipusiais vokais, vėsą geria gėlės, augančios prie tvoros, veja kvėpuoja vakaru ir linguoja pagal vos jaučiamą vėjelį. Dabar trys valandos keturiolika minučių. Nuovargis purškia į akis ašarines dujas. Smegenis beisbolo lazdomis daužo mintys. Galvoti skauda. Štai eilinė praeivė. Tu ją pažįsti, tu ją mylėjai, ji mylėjo tave. Dabar tau karšta, nors ji ir vaikšto po tamsą. Jos vardas — Vėsa. Už rankos ją vedasi įkyrusis ponas Šviestuvas už Lango. Pakšteli į skruostą. Tavo kiemo gėlės žiūri į juos sapnuose, pavydi Vėsai, nes gėlės negali vaikščioti. Atrodo, kad tu negali galvoti nieko kvailesnio nei tai. 

Apsiverti ant kito šono, kad ne taip skaudėtų. Pabandai negalvoti. Tau nepavyksta, ir gauni dar smūgių. Štai pažiūrėk į žvaigždę. Tai kvaila, nes dangų tau užstoja lubos. Būtų nuostabu, jei žmonės vieną dieną sudegintų visus pinigus ir vietoj valiutos imtų naudoti žvaigždes. Štai man, tarkim, priklauso, pavyzdžiui, Aldebaranas, aš už jį galiu nusipirkti penkis kvartalus namų. Daug realesnis dalykas nei pinigai — pažiūri naktį į dangų — tavo rytojaus pusryčiai dabar labai gražiai žiba. Kastoras su Poluksu samčiais semia kvietinius dribsnius su pienu. Betelgeizės išsipūtęs pilvas juokiasi. Ha ha. Labai gilu. Būsi turbūt filosofas.
Šviestuvas plieskia, ir tu keiki storapilvį žydrą pasaulį, kad neturi žaliuzių savo kambaryje. Mintys dabar išsitraukė ginklus ir peršovė tau visus kūno sąnarius vien tik tam, kad kankintumeisi ir kad Nemiga galėtų iš tavęs pasijuokti. Tuoj nebeištversi. Tau gaila vaiduoklių, nes jie, nors ir mirę, niekada neužmiega. Jiems nėra tylos, nes jie nuolat galvoja, nors jiems kaip ir tau ant antkapio naktis iškalė: „Ilsėkis ramybėje". Pats išsikasei duobę. Vėsa, nors tau ir karšta (nors neturėtų būti, nes po perkūnais, dabar žiema), atnešė karstą. Tu atsiguli, girdi, kaip į dangtį daužosi dirvožemis, jauti, kaip į ausį pabučiuoja tyla.
„Tebūna palaiminti migdomieji", — pagalvojai ryte.