Atėjau į  juos kaip į būtį, 
Kuri nežinoma dar, 
Bet lig tol 
Nebijojau nebūti, 
Kur esu štai dabar. 

Ech, Gyvenime, 
Niekur kitur nepakrausi tavęs, 
Tik laike, tik laike... 
Argi būtų sakyti kuklu, 
Kad įritinau kaip statinę 
Į savo karietą 
Ir... žiūrėkite, moterys – vyrai, 
Vežu... 

Neįritinau dar. 
Nežinau net kada 
Šitą bačką įkelti pavyks. 
Bet tikrovė tokia, 
Kad liūdėti nereikia. 
Nes  iš ten, iš toli 
Gieda pirmas mano gaidys, 
Ir pirkioje girgžda lopšys.  

Poterių buvo nebuvo — 
Kas dabar pasakys? 
Balana greitai krito anglim, 
Bet  šviesos jos pakako... 
Ne šiaurys žiemoje šitaip braška, 
Tai Vandenis atritino bačką, 
Atėjusio būti žmogaus. 

Gal tai šiaip, dėl akių, 
O gal kad nereikėtų manyti, 
Jog ji tuštumėlei laikyti. 
Bet jei būčiau skaičiavęs statinės šulus 
Tikriausi dabar  jau žinočiau, 
Kiek metų dar bus (ir ar bus?) 
Žinočiau,  kada reikia paruošt vakarienę, 
Kviesti apaštalus laikmečio šito 
Ir sakyti, kad  ji paskutinė. 

O tada  jau: 
Ei, eiklūs žirgai, 
Kitoks jau tikrai aš nebūsiu — 
Karietoje visas esu: 
Nuo užkurtos balanos, 
Lig vakarienės. 

Ir nereikia manyti, 
Kad nelinksma, negera taip būti; 
Amžinybėje net ir Dievas aptingsta. 
Tvėrė žmogų panašų labai į save, 
Tvėrė žmogų mirtingą. 

Taigi, vėl su Naujais 
Be vakarienės sveikinu jus 
Trepsi vietoje į karietą  kinkyti žirgai. 
O eilėraštis nuogina širdį.