Taką nušviečia vienas žibintas

Žiba medžių šešėliuose žvaigždės,
Šaltos šakos supas aplink.
Taką nušviečia vienas žibintas,
Snaigės šaukia: dar pasilik!
 
Baltas sniegas lyg pasaka žiba,
Gurgžda žingsniai sušalę speige.
Tykuma, kartais krykšteli paukštis,
Žiba šerkšnas šalta vienuma.
 
Apsnigti pastatai lyg vaiduokliai,
Kaip miražai sniego rūke.
Tyliai stovi rankas nuleidę...
Skamba šalčio melodija.
 
Juodos akys – stiklo nelaisvėj,
Šalto speigo sušalę nagai.
Medžių tunelį tyliai supa.
Spaudžia tylą aplink, ar matai!
 
Leditamsa

2014-01-01 15:38:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rudenė

Sukurta: 2014-01-01 18:47:20

Patiko komentarai:))

Vartotojas (-a): Langas Indausas

Sukurta: 2014-01-01 16:53:38

Manau, kad mes greitai užmiršim baltas speiguotas žiemas... Tada tokie eilėraščiai būs labai vertingi ir įdomūs...Kaip archeologija.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2014-01-01 16:20:46

Gražu. Žiema ir t.t. Bet tai tik tokia socijacija, nes eilės ne apie tai. Nemėgstu žiemos, kad ir kokia ji graži bebūtų - miręs metų laikas. Todėl ir tinka panašioms eilėms.

Vartotojas (-a): Virgutė

Sukurta: 2014-01-01 16:03:00

Žiemiškas vaizdelis