„Abra kadabra...“ – ramiai ištarė širdis. Ir visi norai išsipildė.


„Meilės paukšteli, plasnok, plasnok. Geriems žmonėms mano meilę nešk,  – tarė jis išmintingai šypsodamas pavėjui. – O blogiems dar daugiau. Plasnok.“


Taurė persipildė. Ir jis ją išpylė. Padėjo po saule, tegul pildosi.

Vėjas užbūrė liūto širdį. Ir šis pabučiavo antilopę.  



Smėlio audrai nurimus, tolyje pasirodė žmogus.

– Ar tu taip pat pasiklydai? – šūktelėjo jis.

– Ne. Aš ką tik radau, ko ieškojau.