Pakilo aukštyn užtrauktukas,
Nebyliai suverždamas kaklą.
Jie – akinio blyksniai. O tu – kas,
Kai tyli, palikdamas peklą?
Uolus „pakeliui" pacientas,
Nežinantis skaitvardžio „dviese",
Ar virstantis šunkeliu plentas,
Kurį abejojimas tiesia?
Atvėso ant sniego saliutai
Ir Laikas iškišo snukutį.
Pagarbiai įvertinai tu tai,
Ramiai pasirinkdamas būti
Savim (ar kitaip – sugebėtum)?
Gūdi praeitis atsibodo,
kai čakros susikeičia vietom
Ir niekas nežino PIN kodo.
Ir... gal kada nors parašysi
Eilėraštį, telpantį rėmuos.
Užkiš chrestomatijos plyšį
Tauta juo. Ir visos problemos
Staiga išsispręs. Lyg paminklas
Stovėsi tu kryžkelėj metų.
Bus tavo vienintelis ginklas –
Tyla, kad ir jie patylėtų,
Užgydytų randus savuosius,
Pamiltų save ir kitokius,
Įžengtų tvirtai į Naujuosius,
Iš savo klaidų pasimokius.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-01-01 11:13:25
Na, kas iš rašančiųjų nepasvajoja patekti į chrestomatijas - kai kam gal tai būtų vienintelė galimybė po savęs kažką verto palikti. Tebūnie visi darbai būna prasmingi!
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-12-31 15:57:44
je...geras šitas eilius, išskyrus paskutinį posmą didaktinį. Reikėjo jį nutylėti idant nesugadinti viso audinio... Ar galima liepti pamilti kitokius? Kaip iš ES direktyvų.
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2013-12-31 07:57:34
Labai patiko,
Bus tavo vienintelis ginklas –
Tyla, kad ir jie patylėtų,
ypač tos eilutės.
Linkiu Jums gražių ir prasmingų Naujųjų :)