Pakilo aukštyn užtrauktukas,
Nebyliai suverždamas kaklą.
Jie – akinio blyksniai. O tu – kas,
Kai tyli, palikdamas peklą?

Uolus „pakeliui" pacientas,
Nežinantis skaitvardžio „dviese",
Ar virstantis šunkeliu plentas,
Kurį abejojimas tiesia?

Atvėso ant sniego saliutai
Ir Laikas iškišo snukutį.
Pagarbiai įvertinai tu tai,
Ramiai pasirinkdamas būti

Savim (ar kitaip – sugebėtum)?
Gūdi praeitis atsibodo,
kai čakros susikeičia vietom
Ir niekas nežino PIN kodo.

Ir... gal kada nors parašysi
Eilėraštį, telpantį rėmuos.
Užkiš chrestomatijos plyšį
Tauta juo. Ir visos problemos

Staiga išsispręs. Lyg paminklas
Stovėsi tu kryžkelėj metų.
Bus tavo vienintelis ginklas –
Tyla, kad ir jie patylėtų,

Užgydytų randus savuosius,
Pamiltų save ir kitokius,
Įžengtų tvirtai į Naujuosius,
Iš savo klaidų pasimokius.