aha, kai pavartoju (kartais pasitaiko) karčių lašų, jie vadinasi įvairiai, dažniausiai "Sobieski" arba " Lithuanian", tai daug veidų man tampa į save panašūs, bet tada būnu pilnas pasitikėjimo bei tautinio honoro. Negaliu pasakyti, ar tada būnu labai laimingas (tikrai negaliu, nes neatsimenu), bet tada gyvenu pats sau autonomiškai taip kaip išeina. Ar eiti vidun, sugrįžus namo, dažnai sprendžiu ne aš, o tai už mane padaro, t.y. nusprendžia šeima jos pirmininkės asmenyje, kartais asistuojant su patariamuoju balsu dukterų būreliui. Bet niekada negalima palikti vieno Žmogaus rūke, nesvarbu, kad jis ir saldus, ir išmintingas, ir pilnas šviesų beigi pagundų. Tada kelias gali tapti ilgas ilgas, kaip tame puikiame latvių filme ilga kelionė per kopas, ilgas kelias į kapus... Liks tik nus(i)vylimas, skaus(k)smas ir (ne)viltis. Atleiskite, kad tiek daug rašau ne į temą (galėčiau ir dar daugiau prirašyti), bet kad į temą neturiu ko protingo parašyti, o taip be galo norisi rašyti, rašyti, rašyti... Nepykite, bet pasijuokite...

Kaip daug miglos. Kaip vaistas tiktų kito žmogaus atjauta, nes tai paprasčiausias būdas išsivaduoti iš siauro ego ribų. Klajonėms ir paieškoms reikia jėgų, laiko, pastangų. Tai yra brendimo kaina. Linkiu nepasilkysti rūke ir neužsiciklinti savyje.