Kiek daug veidų, į save panašių,
Ir pasitikėjimų, kurie nusvilina.
O dar daugiau karčių lašų,
Kurie vadinasi „Nusivylimas''.

Laimingi, gyvenantys be jo –
Kaip man gyventi neišeina.
Ar eiti vidun, sugrįžus namo,
Pas ilgai lauktą sielos šeimą?

Mes reves de petite fille*
Ištirpo nebūty, toli,
Pasimetė tirštam rūke,
Kur galimybė nebe ta.

Rūke, kurį pasaldino ilgesys,
Rūke, kuriam paskęsime visi.
Rūke su šaltu liūdesiu,
Iš kurio minčių nepabudinsiu.

O gal Ištirps šviesų migloj,
Gal į tolimus horizontus nuskris.
Ilgas kelias tolyn, ilgas kelias namo.
Liks nusivylimas, skausmas ir (ne)viltis.

* Mano vaikiškos svajonės (pranc.). Eilutė iš R. Cocciante miuziklo „Paryžiaus katedra'“ (daina ''La monture'')