I. SESĖS UOŠVIJOJE

   Sesuo Janina ištekėjo gražią gegužės pabaigos dieną, kai Knitiškių kaime kvepėjo jazminai, alyvos, o vaiskiu dangumi plaukiojo vienas kitas baltapūkis debesėlis. Atvykę iš Kauno jaunieji su pulku ir giminėmis šeimininkų svetingai sutikti žvalgėsi. Nemažas vienkiemis – išlaki sodyba ant pačios aukščiausios kaimo kalvos, už padūmavusių miškelių juostos, netoli iš Ukmergės atbėgančio plento. Anksčiau prieš Radiškius buvusi sankryža dabar sumezgusi kelias kilpas, idant patogiau būtų nukakti į gražiausias vidurio Aukštaitijos vietas – pro Kavarską į Anykščių kraštą su apdainuotu šileliu ar pro Uteną į ežeringus Zarasus. Netoli vinguriavo srauni Šventoji, pakalnėje – kelios kaimynų sodybos, atskirtos rugių lauko ar kitų sodinių. Alsiai kvepėjo pražydęs senasis Kličių sodas, ankstyvieji bijūnai meiliai žvelgė į svetelius.
   Keliuose trobesiuose buvo įsikūrę jaunosios naujieji giminės. Jaunikio vyriausiojo brolio Stanislovo šeima gyveno naujesnėje troboje – joje ir vyko jaunėlio Vytauto vestuvės, o vidurinioji Bronislova su motule Marijona – šimtametėje žemoje dviejų galų trobelėje su gonkeliais, mažytelaičiais langeliais su langinėmis, pavargusi sviro ant šono. Dar aplink kiemą po šlamančiomis liepomis glaudėsi kiti kaimo buityje reikalingi pastatai: didžiulis kluonas su kvapniu šienu, kurio kamputyje kudakavo kelios raibosios dedeklės, tvartas su karvute, kiaulaitėmis ir triušių narveliu. Labiausiai kiemui tiko linksmo namsargio – vilkšunio Rudžio būda. Šuva džiaugėsi atvykėliais, kaulydamas lauktuvių.
   Jaunosios brolis, Rimantas, dar paauglys, džiaugėsi gavęs įkvėpti to tikrojo kaimo kvapo: Kaune gimus ir augus, vasarą nuo dulkių ir nemalonių kvapų apsvaigus, jis duste duso. Žinia, iki tol jokių giminių kaime neturėjo, tik šiaip trumpai vasarojo kur priemiesty ar kartą kitą pajūry.
   ... Vestuvėms gerokai įsiūžus, visi atokvėpio rinkosi kieme. Čia sukosi muzikantų linksminami ir šokinami svečiai. Kelios gražios paauglės kaimietukės šoko tarpusavy kiek tolėliau. Iš Kauno atvykę jaunikliai tik žvalgėsi, šnekučiavosi.
   Rimantas susipažino su kiek jaunesne garbanotais plaukais Marija, jaunojo pusseserės dukra, gyvenusia Kauno senamiestyje. Mergiotė kvatojosi iš linksmų jo pasakojamų nuotykių, anekdotų ir kitų talaluškų. Ilgai juodu klaidžiojo parugėm, pamiškėm, kol nuvargę, suglaudę galvas, susėdo kieme, po kupliąja liepa. Teta Bronė, pamačiusi tokį idilišką vaizdelį, Mariją įspėjo, kad ji neatsipalaiduotų, nepasiduotų bernaičio vyliams... Ši tik nusijuokė.
   Netrukus nuo gausių įspūdžių pavargę, ieškodami ramaus kampelio, jiedu aptiko palaimintą kluono prieglobstį. Abu sukrito ant kvapaus šieno glėbio ir nejučiom užsnūdo. Anksčiau nubudęs po valandėlės Rimantas pamatė, kad rausvos Marytės kelnaitės valiūkiškai gundo iš po užsiraičiusios suknutės. Jis drovėdamasis patempė išdykėlę suknutę, kiek pridengdamas suprakaitavusių dailių kojų pagundą. Įpuolusi pro kluono pravertas duris, dorovės sergėtoja Bronė net aiktelėjo:
– Tai štai kur jūs... Ar ko dviese čia, ant šieno kupetaitės, neprisižaidėt, balandėliai? Sakiau, Maryte, nepasiduok nuodėmei...
   Vaikydama miegus, Marytė skaisčiai nuraudo, tylėjo tetos barama.
– Ką jūs, tetule Brone, aš – ne koks patvirkėlis bernas, kad miegančią mergaitę išnaudočiau... – ne mažiau nuraudęs teisinosi Rimantas.
– Žiūrėkit man! – jau ramiau pagrūmojo kiek atlyžusi moteris.
   Dar ilgai Marytė, grįžus jiems į Kauną, klausinėjo jaunojo savo gerbėjo, ar tikrai jis jos nepamylėjęs tąsyk, ar jai neužtaisęs vaiko, mat pradėjusi kiek storėti. Vaikinas ramino ją, dievagojosi, kad tikrai per sesės vestuves nieko tokio nebuvę. O storėjanti, nes bręstanti, per ilgai prie knygų sėdinti. Jiedu metams bėgant susidraugavo, lankė kiną, šokius, klausėsi muzikos, tik giminiškai pasibučiuodami susitikę ir išsiskirdami. Bet čia – jau kita poringė...
   (Marytė ilsisi aukštajame Romainių kapinių kalnely, vos ketvirtą dešimtį metų tenugyvenusi. Palikta palaidūno vyro, viena užaugino ir apvesdino sūnų Modestą, sulaukė anūko, bet netikėtai užgeso ant sūnaus rankų, uždusinta astmos priepuolio.
   Prieš pusšimtį metų Knitiškiuose atšokusi vestuves, išnyko Kaune gyvenusi Kličių šeima, Janina su Vytautu ir du jų dvidešimtmečiai vaikai atgulė Karmėlavos kapinėse, liko tik vyriausioji jų dukra. O Vytauto sesuo Bronė, dorovingoji, pamaldžioji Rimanto svainė, palaidojusi motulę Marijoną, abu savo brolius ir brolienes, irgi nebegyvena Knitiškiuose. Ji su vyru įsikūrė Ukmergėje. Bebaigdama devintąją dešimtį, dar sveika, drūta...)
 
II. PO SESĖS VESTUVIŲ
 
   Kaip minėjau, sesuo Janina ištekėjo baigiantis pavasariui. Beveik po mėnesio Mama įsiprašė, kad jaunamartės uošvijoje Knitiškėse mane priimtų kokią savaitę pavasaroti. Tai buvo pirmoji mano savarankiška išvyka iš namų kiek ilgesniam laikui.
   Išlipęs mažoje stotelėje, žvyrkeliu pasileidau per kaimą. Tik keletas kaimo gatvelių, maža mokyklėlė, krautuvė... Paskui – vilnijantis laukas ir pro jį besitęsiantis kelelis vis į kalvą. Iš tolo pamačiau svetingąją sodybą, kurioje taip linksmai pirmąkart viešėjau per sesers vestuves.
    Kas gali būti skaniau už šviežią pieną ar kaimišką sūrį? O lašinukų skanumėlis! Dar su kiaušiniene. Bet Bronei kilo įtarimas, kad aš papildomai kluone vištų sudėtus kiaušinius žalius geriąs. Dievagojausi, kad aš jų žalių nemėgstu nuo pat vaikystės. Bet mačiau, kad ji nepatikėjo.
   Kartą prieš aušrą mane, bemiegantį kluone ant šieno, pažadino keistas brazdesys. Pamaniau – gal kokie graužikai šmirinėja. Pašviečiau žibintuvėliu ir nustėrau. Net keturi ežiukai krausto kiaušinių dėtis. Matėsi kelių išgertų kiaušinių lukštai. Tada nutariau įrodyti nepatikliai šeimininkei, kad be reikalo mane įtarinėja. Palyginus lengvai juos visus sugavau, įkišau į iš savo marškinių padarytą ryšulį ir pakabinau ant balkio. Rytą medžioklės trofėjų parodžiau Bronei: 
 – Va, kas kiaušinius geria! Kiaušinių mėgėjai – vagišių ežiukų šeimynėlė.
 – Reikia juos išgabenti kuo toliau, kad nepareitų, – sugalvojo šeimininkė.
 – Nuvešiu juos dviračiu į Radiškių miškelį anapus plento. Ten įsikurs, daugiau nevagiliaus iš jūsų.
   Mano naujieji giminės – sesers uošvė Marijona ir svainė Bronė, svainio Stanislovo vaikai, su kuriais tuoj susidraugavau, nors ir Danguolė, ir Antanukas gerokai jaunesni už mane. Kaiminystėje – jų draugai, dažnai užsukantys „pabendrauti su miesčioniuku“.
   Tų namų šiluma, nuoširdūs žmonės per visą gyvenimą nuo pat jaunystės lanko mane prisiminimuose...
   Labai pamėgau prie pat namų jauną šilą, kuriame praleidau ne vieną jaukią popietę, vis kokią knygą beskaitydamas. Šalia miškelio – šnarantis pasaką rugių laukas. Jo vidury riogsojo didžiulis akmuo, kurį pakrikštijau Puntuko vaikaičiu. Tik siaura brydė vedė prie to paslaptingojo riedulio. Prie jo pasijusdavau toks saugus, kad net išdrįsdavau, būdamas nuo mažens drovuolis, išsirengęs nuogai, valandėlę kitą kaitintis malonioje saulės globoje.
   Kartą taip kaitindamasis pajutau smalsų žvilgsnį... Kiek prisidengęs paslėpsnius knyga, atsargiai apsidairiau. Neištvėrusi ir prunkšdama vos už kelių žingsnių nuo mano Rojaus stypsojusi mergiotė pasileido klupdama per lauką be jokios brydės. Daugiau prie akmens nebegrįžau.
   Linksmiausias įvykis, susijęs su vestuvėmis, tiksliau – su likusia po jų gerokai įrūgusia „pastiprėjusia“ gira, (gal alumi?). Apsireiškė tokia tolima, iš paplentės, Kličių vienkiemio kaimynė. Moterėlė neva norėjusi ko pasiskolinti, o godojo tos giros, apie kurios „gardumą“ kaime gandas greit pasklido. Kaipgi vaišinsis vienos trys moterys? Juk nepriimta be vyrų... Senolė Marijona ir jos dukra Bronė prikepė gardžių blynų ir pakviestas vienintelis „neužimtas“ vyras – aš, bebaigiąs savo šešioliktąją vasarą, susėdome prie vaišių. Po pusės stiklinės ir dainų pajutau „skrydį virš gegutės lizdo“. Išsmukęs priemenėn, pasislėpiau pilnoj tuščių butelių spintoj. Nežinia, ar namas per daug pasviro, ar pasikeitė mano svorio centras, bet suskambėjęs kaip užkeiktas varpas su visa spintuke užgriuvau ant seklyčios durų. Trys moterys niekaip nepajėgė ištrūkti iš įkalinimo vietos. Manding, jauniausioji prasibrovė pro langelį ar durų plyšį ir atitraukė spintą nuo durų. Išvadavusios mane, stebėjosi, kad nei vienas butelis nesudužo.
   Pasijutau toks pakylėtas, kad atsisėdęs gonkely ant suolo, padūmavusiu žvilgsniu lydėjau gražiai vinguriuojančią keleliu nuokalnėn viešnią. Trumpam užsimerkęs nustebau: pamačiau, kad vietoj moterėlės ant keliuko atsirado ... karvė! Kaip čia dabar? Nejaugi moterėlė tiek prisivaišino giros, virtusios alumi, kad pati pavirto karvute?
   Vėliau bandžiau sau išsiaiškinti tą „abra – kadabra“. Tikriausiai, romioji karvutė medituodama atrajojo žolytę, o čia – netikėtai padrikusiais plaukais prieš ją atplasnojusi ragana. Karvutė staigiai išvaikė savo snaudulį ir spruko namų link, kiek leido grandinė. Na, o kaimynė po kurio laiko atsigaiveliojusi vėl grįžo į tvarkingos moterėlės būseną, tiesa, kiek apibrozdinta fizionomija.
   Man viskas baigėsi linksmiau. Mat iš tos užvirtusios su manimi ant durų spintos kilo aibė spėlionių, nuotykis buvo pagražintas daugeliu smagių smulkmenų.
   Tada dar nežinojau, kad tai paskutinioji mano nerūpestinga mokinio vasara. Rudenį pradėjau dirbti Kauno Centriname pašte operatoriumi ir mokytis baigiamojoje vienuoliktoje klasėje IX - oje vakarinėje darbo jaunimo mokykloje, kurioje anksčiau krimto mokslus ir abi sesės. Vai, daug kas išblėso, išgaravo iš atminties, o kas gal ir užsiliko.

III. KAIP „PARTIZANAVAU“

   Kaip atsimenate, minėjau, kad šalia Kličių sodybos dunksojo nuostabus šilelis. Vieną vasaros rytą mudu su Antanuku, Stasio sūnumi, ten iš šakų pasistatėme visai neblogą palapinę. Į ją atsigabenome įvairių gėrybių: žaislų, lūpinę armonikėlę, knygų... Bronė ne kartą ten mums, stovyklautojams, atnešdavo tai keptos vištos, tai dar ko gardaus. Aišku, ir obuolių, ir agurkų, o atsigerti – beržų sulos butelaitį. Mudu su Antanuku visai linksmai ten leidome laiką, juolab, kad visą savaitę nelijo. Aš grojau lūpine lietuviškas dainas, abu smagiai dainavome. Matėme ne kartą netoliese keliuku prošal praeinantį kaimo laiškanešį, nė nenujausdami, kokią „kiaulystę“ ši žmogysta mums iškrės. Po to įvykio dar tvirčiau patikėjau, kad mudu globoja Angelas Sargas.
   O buvo taip. Mes su Antanuku nutarėme, kad reiktų nueiti išsimaudyt Šventojoje. Mus senolė Marijona perspėjo, kad upė gana srauni, nors neplati. Vietomis yra srovės išgraužtų duobių, prižėlę žolių. Be to, girtuoklėliai primėto ir tuščių butelių, tad į jų duženas galima rimtai susižeisti.
  Susiruošėme su noru ir nesitikėjome, kad ta iškyla išgelbės mus nuo nelaukto pavojaus. Beiškylaudami išgirdome šūvių papliūpas. Spėliojome, kad gal vyksta pratybos kokiame artimame kariniame dalinyje. Bet kodėl šūviai aidi namų pusėje, kažkur miškelyje? Prisimenu, tąkart maudydamasis vos nenuskendau, užplaukus ant manęs didžiulei medžio šakai. Panirau po ja, bet niekaip negalėjau išsikapanoti, įkvėpti oro. Tik vargais negalais pavyko nustumti nuo savęs tolyn tą pavojingą kliuvinį. Grįžę nepasakojom, kas man nutiko. Sužinojome liūdną naujieną, kad mūsų palapinės nebėra.
 – Kaip nebėra? Kas išardė? Juk ten liko mūsų daiktai...
 – Viskas per tą „berazumį“ laiškanešį. Bariau ir gėdinau jį sutikusi. Kaimynė papasakojo, kad tas pusprotis paskambino į Ukmergę saugumui, neva, mūsų šilely atsiradę miškinių, – paaiškino Marijona.
 – Kas tie miškiniai? Ar monai? – smalsavo Antanėlis.
 – Tai tokie partizanai, tik ne tarybiniai, ruskiai, o mūsų žaliukai – lietuviai kovotojai.
 – O ką jie kavojo? – nesuprato vaikas.
 – Ne kavojo, o kovojo, šaudė į ruskius ir ne tik...
 – O iš kur tie dabar partizanai atsirado? – nesupratau ir aš.
 – Taigi jūs... Tas berazumis paskambinęs Ukmergėn ir sakęs, kad sėdi prie palapinės du tokie susigūžę, vogtą vištą valgo, vokiška armoške groja, lietuviškas dainas dainuoja. Gal dar ką nuo savęs apie šautuvus pridėjo. Paskui kaime gyrėsi, kad jo iškviesti „strebai“ iššaudė banditus, kad dabar po mišką galim drąsiai vaikščioti. Nuėjau pažiūrėti... Baisu, kas ten liko iš jūsų stovyklos...
   Rytą ryžausi ir aš pasižiūrėti, nors Bronė ir draudė: sakė, gal pasalą paliko, gal užminavo, ką žinai... Apsiverkiau pamatęs, kad mano iš kaimo bibliotekos paimtos skaitymui knygos išdraskytos, išniekintos. Lūpinė sutrypta, sulankstyta. O visai nustėrau pamatęs, kad medžių kamienai apie buvusią stovyklavietę kulkų išvarpyti. Ne juokais supykau ant to „berazumio“ kaimo laiškanešio už tokį melą, už išdavystę – mūsų nekaltų vos nepražudymą.
   Laikraščius, laiškus Kličiams vėliau nešė jo dukra, matyt, jos tėvas gėdijosi ar bijojo keršto. Kartą mergina man pro langą įmetė didžiulę alyvų puokštę. Nepykau, atleidau mūsų vos nepražudžiusiam žmogui kaip ir kitiems skriaudėjams, ne mažiau skriaudusiems mane...
   Kaime visi šaipėsi iš to žmogyno, spjaudėsi ir keikė, kad taip apsikvailino. Blogiausia, kad jis pats, pokariu bėgęs nuo sovietų kariuomenės į mišką, ten su kitais sėbrais ne partizanavo, o plėšikavo aplinkiniuose kaimuose. Buvo paskelbta amnestija, tai jis pats pirmas prisistatė ir net nesuėmė jo, tik paskyrė į šitą vietovę laiškanešiu, nes gyrėsi pranešęs apie buožes ir kitokius „tarybų valdžios kenkėjus“.
   Bronė sakė, kad gal jo įskųstas į Krasnojarską buvo išsiųstas ir brolis Vytautas, mano sesers vyras. Svainis vėliau apie savo vargus mažai ką pasakojo, tik kartą paprašytas užsiminė, kad per šventes į kaimo šokius Knitiškių bibliotekoje įslinko tokie banditėliai, išsityčiojo iš merginų, joms sėdmenis tarkavo. Jam liepė batus laižyti. Paskui girdėjęs, kad jų skriaudikai nei vienas po amnestijos net į kalėjimą nepakliuvo.
   O Vytautą apkaltino, kad laiku neatvyko į Ukmergės karinį komisariatą – „Vajinkomatą“, nors jis nė negavo šaukimo. Už tai išvežtas „laisvųjų“ statybų – devynis metus „svarščiku“ buvęs, Krasnojarsko hesą statęs.
   Tai tokie mano „partizanavimo“ įspūdžiai iš Knitiškių kaimo 1964-ųjų vasarą.
 
IV. ATSISVEIKINIMAS SU KNITIŠKIAIS

   Jau po pirmojo kurso baigiamosios sesijos buvo likusi laisva savaitė. Artėjo Joninės, tad vėl nutariau aplankyti gimines. Tiesa, Kličių senąją sodybą kolūkio valdžia nutarė naikinti, esą, bus didesnis plotas javams apsėti. Senolė Marijona su ašaromis akyse atsisveikino su mielais jos širdžiai pastatais, medžiais ir gėlynais, kuriuos netrukus išvartė ir išniekino traktorius, nepalikdamas nė žymės, kad čia gyveno kaimo senbuvių Kličių kelios kartos.
   Naujai įsikūrė senoji Marijona su dukra Brone prie pat plento, bėgančio į Uteną. Trobesiai buvę apleisti, nes jų šeimininkai senokai pasimirė. Kiek apsitvarkę, papildė seklyčią iš Kauno atvežtuoju senoviniu sieniniu laikrodžiu, kas pusvalandį primenančiu negrįžtamai sruvantį laiką. Atkeliavo ir senas radijas, kuris linksmino naujakurius, ir kiti mažmožiai.
   Prie sodybos tebuvo nedidelis daržas bei keli nunykusio sodo medžiai. Man patiko ir naujoje vietoje poilsiauti, nors nebuvo arti mano bendraamžių kaimynų. Pabandžiau talkinti senolei Marijonai šienauti panamėj pievą, nors gal ir ne taip „padabniai“, kaip turėtų būt. Senolė kantriai rodė, kaip laikyt dalgį, kaip pjauti. Paskui vaišino šviežiu pienu, lašiniais... Dabar stebiuosi, kad nė karto man „nepaleido“ vidurių. Pirmosios vasaros uogos tirpte tirpo burnoje, juolab, kad jų galėjai lig valiai prisirinkti netoliese – pamiškėj, kur įsauly raudonavo žemuogės, žvelgė viena kita mėlynė. Taip bepoilsiaujant, beviešint savaitę jaukioje giminių sodyboje, pasiilgau kažko gyvesnio.
   Artėjo šventės – Joninės. Bronė pranešė netoliese būsiant vakaronę. Aš sugalvojau nukakti dviračiu į šventinius kaimo šokius, kurie vyks netoli Radiškių, prie kelio sankirtos, gražiame Šventosios slėnyje. Tuos kelis kilometrus plentu įveikiau be vargo. Pamačiau iš tolo nemažą jaunimo sambūrį. Netrukus išgirdau smagiai grojant valiūką muzikantą, kiek pažįstamą nuo giminaitės Danguolės vestuvių, vykusių dar senojoje Kličių sodyboje. Pasistačiau prie atokesnio medžio dviratį ir ėmiau dairytis. Smagiai sukosi poros, aidėjo jaunatviškas juokas, maloniai glostė vakaro vėsa...
   Nedrįsau pakviesti šokio kokią mergiotę, nors jutau ne vienos smalsų žvilgsnį. Pirmoji mane šokdino raudonskruostė mergina. Prisiglaudė tvirtai ugningu gundančiu kūnu, o krūtys tiesiog svaigino savo karščiu:
– Ar neprisimeni manęs? – klausė gražiu aksominiu balsu. – Juk mes susipažinom per Danguolės vestuves. Abu buvom „suolsėdžiai“ – dar nuotrauką turiu mudviejų. Aš – su „veliumu“, o tu – su balta rože atlape... Lyg būtų mudviejų vestuvės.
   Staiga prisiminiau Jos vardą. Vadinau ją per tas vestuves Rožele. Ji sakė draugavusi su nuotaka Danguole. Mudu per tas vestuves gerokai paišdykavom...
  Pasipasakojom tarp šokių, kokios mūsų gyvenimo naujienos. Visą vakarą su Rožele ir prašokau. Atrodė, lyg nebuvo tų metų, prabėgusių nuo mūsų pažinties pradžios. Bučiavomės ilgai ir svaigiai. Jos lūpos kvepėjo žemuogėm.
 – Tai tu taip ir neišmokai rūkyt? – klausė žvelgdama į rūkančiųjų pulkelį.
 – Žinai, mūsų šeimoj niekad nebuvo rūkančių. Tiesa, buvau pabandęs per tas vestuves, tai gavau kupron nuo sesės.
 – Ir aš pabandžiau su klasiokėm, bet nepatiko ta smarvė.
   Pakui palydėjau Roželę į namus kokį kilometrą, kitą, stumdamas dviratį. Apie daug ką kalbėjomės, bučiavomės, kūrėme ateities vizijas... Ką ten naktis! Nė nepajutom, kai ėmė rytų pusėje švisti.
   Prisimenu, kad vėliau sužinojau apie tą Joninių naktį nutikusį kraupų įvykį. Kaimo vaikinai, atlėkę į šokius motociklais, kėlė jų neturintiems pavydą. Tai ir sugalvojo girti pavyduoliai mirtiną kerštą. Ištiesė kaimo kelyje nuo ganyklos pakraščio nuardytą spygliuotą vielą skersai kelio. Ten augo pakelės krūmai, keli medžiai. Ištiesė tą vielą ne pažemiu, o gerokai aukščiau... Sutūpę laukė, kas bus. Sakė, kai lėkė motociklu iš šokių kiek apsvaigęs traktoristas, tai ir liko be galvos... Paskui jo motociklą nustūmė į griovį.
   O juk galėjo su tuo nelaimėliu  – „raiteliu be galvos“ – kartu važiuot ir Roželė. Sakė, kad Jurgis buvo ją atvežęs į šokius, bet ji pasakiusi, kad sutikusi seną pažįstamą (mane), tai su juo nebegrįšianti. Gal dėl to ir padaugino alučio supykęs jaunikaitis?
   Galvojau – pramanai: negali būti, kad pavydas pražudė žmogų.
   Po kelerių metų vienas mano geras bičiulis ruošėsi tuoktis. Pakvietė savaitgalį į vestuves... Po dienos kitos sutikęs kaimynų berniokas man sako:
 – Žinai, Stasio Noreikos nebėra...
 – Kaip nebėra? Juk žmogus ruošiasi tuoktis šeštadienį. Jo nuotaka –
gera mano pažįstama...
 – Ruoškis judviejų laidotuvėms. Važiavo motociklu su savo būsimąja nuotaka Rožele į jos tėviškę – Knitiškius ar kaip ten, ir pasimovė abudu ant armatūros strypų. Jų galvažudžio – vairuotojo, sako, mašina sugedo, tai jis tuoj už posūkio be įjungtų šviesų ir laukė, kol kas atvyks padėti. Kai pamatė, kad dar gyvi žmonės pasimovę ant jo vežamo pavojingo aštraus krovinio nežmoniškai rėkia, tai lyg išprotėjęs lėkė, kur akys veda... Dar pasakojo, kad Stasys prašė žmonių jį pribaigti, o jo nuotaka mirė greičiau, nesulaukusi ryto...
   Taip ir nebuvau daugiau niekados nuvažiavęs į tą Knitiškių kaimą, buvusią sesers uošviją. O ir ko? Nebeliko artimų žmonių tuose kraštuos...

2013 m.