Baigėsi gegužinė. Mikas, palaukęs bei įsitikinęs, kad Verutę išlydėjo tas pats vyrukas, su kuriuo ji šoko visą vakarą, grįžo prie draugų ir su jais patraukė namo.
Eidami visi juokavo, dalinosi įspūdžiais, bet Mikui buvo ne tas galvoje. Jam visą laiką rūpėjo Verutė. „Kokia vis tik ji graži ir miela. Gražiausia iš visų miestelio mergaičių“. Nuo pat vaikystės, nuo mokyklos laikų jis apie ją svajojo. Kol buvo dar paaugliai, viskas buvo daug paprasčiau. Jie kone kasdien susitikdavo žaisdami vaikiškus žaidimus, o kai paaugo, rinkdavosi su jaunimu dalinti žiedo.
Mikui užtekdavo ir to, kad galėdavo Verutę matyti iš arti, retkarčiais, pasitaikius progai, prie jos prisiliesti, paimti už rankos ar šalia jos pasėdėti. Po tokių vakarų vaikinas turėdavo ką malonaus prisiminti, apie ką galvoti. Ne taip ilgu jam būdavo laukti kito šeštadienio ar sekmadienio, kada jaunimo susiėjime vėl galės Verutę pamatyti.
Bet tie laikai jau seniai praėjo. Jie jau nebe vaikai, o jaunuoliai, ir kai, atrodo, jau atėjo laikas ir Mikas buvo pasiruošęs rimtai draugystei, jie, galima sakyti, visai išsiskyrė.
Aplink Verutę sukosi būrys gerbėjų ir ji pasipūtė, išpuiko. Jai nebeįdomūs savi berneliai, ji retai besilanko jaunimo susibūrimuose, sekmadieniais po pamaldų vaikšto po miestelį su svetimais vaikinais iš vienkiemių.
Verutė jau žino savo vertę ir tikisi vaikino ūkininkaičio. Savi berniokai jai tik neverti dėmesio vaikėzai, jų vengia arba tiesiog šalinasi. Tik Mikas nenustoja apie ją galvoti ir vis graužiasi: „Viskas būtų kitaip, jeigu aš mokėčiau šokti... Galėčiau ją pašokdinti, po šokių į namus palydėti. Galimas daiktas, kad man pavyktų į save atkreipti jos dėmesį. O dabar manęs net nepastebi... Kas iš to, kad aš sekioju ją akimis ir pergyvenu?  Ji domisi kitais, o apie mane net nežino... Kaip atkreipti į save Verutės dėmesį? Reikia ką nors daryti. Nebėra laiko laukti. Nė nepamatysi, kai ją nučiups koks pašalaitis, ir tiek tu ją matysi...“
Kai vyrai atėjo į miestelį ir, prieš išsiskirdami. dar trumpam sustojo pašventoryje, Mikas staiga kreipėsi į draugus:
– Klausykit. Ar jums neatrodo, kad mes ne tokie, kaip kiti?
– O kas? – visi sužiuro į Miką.
– Mes gi nė vienas nemokam šokti.
– O aš galvojau, kad kažin kas, – nusijuokė Alius, – na ir kas?
– Ko tada mums vaikščioti į gegužines? Ar pasižiūrėti, kaip svetimi bernai šokdina mūsų mergaites? – tęsė Mikas. – Geriau jau to visai nematyti.
– Ar būtinai šokti? Yra žaidimai, rateliai, – nesutiko dainušnikas Jonas. – Galima padainuoti dideliame būryje. Ar ne gražu? Vis tiek pažmonys...
– Gerai ir padainuot, bet ne tas... – laikėsi savo Mikas, – mokėdamas šokti bet kurią mergaitę gali pakviesti ir su ja pašokti. Ne taip, kaip dabar tik iš tolo ganai akimis, kaip jos su kitais sukasi.
– Pakviesti tai pakviesti... O jeigu nesutiks? –  abejojo Petras, – apsijuoksi ant visos gegužinės.
– O kaip kitaip sužinosi, ar patinki tu jai, ar ne? – toliau dėstė Mikas. – Jeigu nesutiks su tavimi šokti, visam laikui žinosi, kad tu jai nereikalingas. Tada pasiieškok kitos...
– O jeigu ir kita? – gūžtelėjo pečiais Petras. – Ką gali žinoti, kas mergai šaus į galvą? Geriau jau neprasidėti... O šokti dabar jau vis tiek nebeišmoksi.
– O kodėl ne? Ne tokius dalykus žmonės išmoksta. Tik noro reikia, – prieštaravo Mikas.
– Iš ko išmoksi, jeigu mes visi nemokam? Kas pamokys? – susidomėjo Alius.
– Paprašysiu mūsų Danutės, – prisiminė sesę Mikas, – ji tikrai neatsisakys.
– Tai kad visai dar piemenė. Ar tikrai ji jau moka šokti? – stebėjosi Alius.
– Mergaitės kažkodėl greičiau išmoksta. Pažiūrėk, kiek daug jų yra gegužinėje. Ir nerasi nė vienos, kad nemokėtų. Tik mes tokie apkiautėliai... Jeigu norit, tai galim kurią nors dieną susirinkti pas mus, – jau visai rimtai pakvietė Mikas. – Užsidarysim stancijoje ir niekas nei matys, nei girdės.
– O kas mums pagros? Iš kur imsim muzikantą?
– Paprašysim Stasiuko. Mūsų mokslui užteks ir jo lūpinės armonikėlės.