Kiekvieną žiemą ilgiausi, žaliausi spygliai buvo išauginami aukštos ir lenktos pušies. Jokia voverė nesiskolino kankorėžių nuo jos šakų, joks genys nekaleno kamieno. Kai pasnigdavo, viršūnė pridengdavo dangų kaip koks baltas debesėlis. Kiti visžaliai medžiai negalėjo taip puikuotis – skėsdavo šakas į šonus, atrodydami kaip ašakos.
   Kartą po kamieno linkiu pasislėpė ežys. Jis pašiaušė savo dyglius, tikėdamasis pūgos, mat buvo labai bailus gyvūnėlis. Vis žvilgčiojo viršun į baltą debesį: tai susisukdavo į kamuoliuką, tai vėl iškišdavo nosį ir šiek tiek pakrutindavo, bet vis nesnigo.

   Kelios zylės sumanė paerzinti ežį. Neklaužados atsilaužė po šakelę nuo apsnigtos pušies. Vos ežys išlįsdavo apsidairyti, jos prinešdavo tas šakeles artyn. Skrendant sniegas vis nuslysdavo ir krisdavo kąsniais žemyn. Ežys vėl susiriesdavo – baiminosi patekti į pūgą. Vėjui taip patiko ta išdaiga, kad jis pats įsismagino pūsti vis smarkiau, net zylėms pasidarė sunku plasnoti ir sušalusios jos sulindo į savo jaukius inkilus. Tik susirietęs dygliuotas kamuoliukas drebėjo  – kas dabar bus, dar pūga nusineš – negalima iškišti nosies.
   Taip pratūnojo, iki kol ryškūs saulės spinduliai pratirpdė visą baltumą, ir po kojomis liko telkšoti balutės. Ant bailiojo galvos į susišiaušusius dyglius nusileido ilgiausias žaliausias spyglys. Ežys apsidairė, pasitrynęs akutes, nupūškavo į šiltesnę vietą.

  Stipriai peršalo belaukdamas pūgos, karščiavo per visą žiemą. O kaltininkės zylės sunešė jam visos girios apklotus, kad tik greičiau pasveiktų. Ir ilgiausia žvėrelių eilė nutįso aplankyti ligonį, bet šis buvo taip įmigęs, kad net nesutiko grįžusio pavasario.
  Ežys sapnavo snūduriuodamas minkštas samanėles ir rudenišką grybų kvapą. Visai pamiršo, kaip išgąsdintas tupėjo po pušies kamieno linkiu. 

   Iš tos išdaigos liko tik ilgiausias žaliausias spyglys, net vasarą įstrigęs tarp ežio dyglių.