Mielasis,

...Taip, kreipiuosi į Tave tokiu vardu, nes šis laiškas kitoks. Man labai sunku rašyti, tikriausiai pats matai, nes viską pabaigusi, laiškus susegsiu kartu, į vieną krūvelę. Ir šis popieriaus lapas joje paskutinis. Todėl suprask, kad anksčiau sunkumas rašyti buvo kitoks nei dabar. Dabar turiu nuo kažko pradėti, o kartu ir viską pabaigti. Dabar turiu parašyti Tau ne paprastas naujienas, o kai ką sunkesnio. Bet tai bus gryna tiesa, man nebesvarbu.
Aname laiške, kurį jau senokai rašiau, mano džiaugsmas liejosi per kraštus, bent jau aš taip minėjau. Apskritai visą laiką atrodžiau švelni, besimėgaujanti gyvenimu, kartais kvailai pykstanti ar nenuovoki, bet miela nenuorama. Tai kas gi atsitiko? Kodėl laiškai baigiasi?
Supratau, kad pati save pamažu apgaudinėjau. Labai skaudžiai atvėriau akis. Žingsnelis po žingsnelio tuos visus dvejus metus ir septyniolika dienų klimpau, iš pradžių lengvam ir baltam, o vėliau vis tirštesniam ir juodesniam mele. Aišku, praėjus kuriam laikui aš pastebėjau vis didesnį nerimą, bet nusisukau ir sėkmingai tai ignoravau, užsiimdama dar didesniais savęs ir kitų apgaudinėjimais... Iki kol melas pasidarė tamsus, nepakeliamai sunkus ir apsupo mane iš visų pusių.
Dabar galėčiau raizgyti ilgiausius sakinius apie savo dvejones, didžiulę baimę, mąstymus ir nemigą, bet nenoriu mūsų atsisveikinimo taip apsunkinti. Galiu tik pasakyti, kad aš jau nebebijau ir man geriau. Praėjo ta audra, kuri, matyt, kartu nusinešė ir mus siejantį melą.
Todėl greitai aš iškeliausiu, ir vargu ar kada nors grįšiu čia.
Mano Saturno žiedai raudoni, lyg kraujas, jis pasiūlė juos man, ir aš ištekėsiu. Aišku, šiek tiek neramu, bet aš pasiryžusi naujai pradžiai. Nes čia man tiesiog per sunku, suprask tai ir nekaltink savęs. Tu stipresnis už mane.
 
Lik sveikas,
Ta, kurios Tu taip ir nepažinai