Gyvūnėliai dar snaudžia. Kiškis taip giliai užsikasė, kad tik ausys tekyšo iš po pusnies. Į drevę sulindusios voverės, suglaudusios snukučius kaip seserys, užsiklojusios puriomis uodegomis. Įsiklausai – tylus knarkimas.

   Nespės pavasarėti, kai saldžiai įmigusius pažadins žemėn nuverstas sniegas. Žiūri į vis žaliuojančias egles ir lauki, kol susikaups ta sunkiausia pusnis ir nusvers viršutines šakas. Vėl sukrus mažųjų ausys ir ūsai, vėl prasidės šventė.

   Ir prisimenu, kaip buvo pernai – pirma pabudo anksčiausiai užmigusi laukų pelė. Riteno riešutus ir uogas per sniegą, palikdama nedidelį pėdsaką – šliūžę. Voverės pasipureno uodegas ir susmaigstė kruopščiai surinktus grybus ant šakų. Ir net pelės iš artimiausių palėpių ar iš po šieno, sukaupto tvartuose, suskubo vaišintis. Daug mažyčių pėdučių buvo įspausta į sniegą, toks negarsus buvo šurmulys, kad lengviau išgirstamas malkų traškėjimas židinyje ar vėjas, drebinantis stiklus.
  
   Prie pačio didžiausio išvirtusio medžio ir šalia esančio urvelio būriavosi vis nauji svečiai. Rudenį tą vietą aplenktumei, vis atrodytų, kad iš paslėptų tuneliukų išsirangys pikta gyvatė. Tik žiemą gali užtikti neatpažįstamai jaukią vietą – priklota eglišakių, prie išsikišusios šaknies pririšti kankorėžiai ir ant plonų nusmailintų šakelių susmaigstytos gėrybės. Urvelyje kiškiai nusivelka savo snieguotus kailius ir užkabina ežiui ant spyglių. Tik išpuikusios voverės nesiskiria su savo uodegomis, kurias ilgai prieš šventę šukavusios.
   Greitai atskridusios sniegenos užčirpia, ir pelės nieko nelaukusios šoka rato viduryje. Miklios šokėjos, ne tik darbščios ir švarios – surenka kiekvieną trupinėlį, kuris sočiam ežiui krenta nuo lūpų. Lėti tingūs ežiai tiesiog sėdi ir džiaugiasi taip puikiai pasipuošę, kai ant jų spyglių kiekvienas besisvečiuojantis užkabina tai savo kailinius, tai kokį šalikėlį ar kitą detalę.

   Pernai toje šventėje vienas ežys buvo toks godus – prisivalgęs taip apsunko, kad virsdamas ant šono subadė gyvūnėlių apdarus, todėl nežinia, ar šiemet tą ežį kas kvietė. Nežinia, ar nebus šalta žvėreliams skylėtais kailiais.
Nesužinosim, kol sniegas nenulenks aukščiausios eglės šakos.