Įgriso žinoti, kiek daug išdavysčių
Iš rūmų, bažnyčių, iš knygų
Ir netgi savęs.
Pro langą manęs nematysi.
O žodį išgirdus,
Medaus neieškok.
Ne angelas, ne.
Bet gelia, kai vėjyje medį prie medžio
Glaudžia ir verčia iš žemės aukštyn šaknimis.
Man dienos — ne šventės:
Skubu atsiminti.
Pyragai daugiausia tik zuikių kepti.
Ir atpildu būna,
Kai toliuose dar užsilikus
Ašara brinksta su atvaizdu medžių
Aukštyn šaknimis...
 
Pro langą manęs nematysi,
Žiūrėk į akis.