Santrauka:
Čia kaip kas skaitydamas galės suprasti, kas priims tiesiogiai, o kas kitaip...
Paklausyk... Ten, už tūkstančio žingsnių,
Prisiglaudęs prie liepos kamieno,
Suspurdės, kad ir vėlei nurimtų,
Atgailaus jisai visiškai vienas,
Iškalbės tik tau savąją gėlą,
Prisidengs pilku debesio skėčiu,
Pražydėsi ir su ilgesiu vėlei
Prisiglaus, lengvai pirštais palietęs...
Nebereiks net to dylančio mėlio.
Pasakys – ilgai laukiau, skubėjau...
Pasimirš, kas per nuotolį gėlė
Naktimis, kada laukiau, tikėjaus...
spika
2013-12-17 11:19:52
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2013-12-18 18:23:34
Ach, koks vaizdingas, labai geras eilėraštis:) Ačiū
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2013-12-17 22:13:05
Reziumė.
..."kas gera prisiminkime,
kas bloga - lai išblės"...
:))
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-12-17 21:49:34
Tai gali būti ir apie žmogų. Veikiausiai... :)
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2013-12-17 14:23:33
ramumu dvelkiantis eilėraštis. sėdi prie ugnies ir klausaisi vėjo. man patiko. romantiškas toks