Tylu – tik šnibždasi vėjai už sienos ,
O šiandien many taip nebylu.
Iškankinta mintis mane vieną
Paliko. Išėjo. O vienam taip sunku -
Taip, kad net darosi lengva.
Kančių išvagotam delne aš randu
Ramybę – sutaikymo maldą,
Demonus savo paliesti kviečiu,
Išgerti pašventinto vyno,
Kai upės suskamba žodžiais iš ledo
Ant raidžių, kaip arlekinas,
Supuosi, čiaužau ir nejaučiu bado,
Nes valgyt seniai nebenoriu,
Kas buvo sunku išsinešė kančios.
Prieš laiką aš nuogas sau stoviu –
Jis gydo ar žudo, bet nors aplanko.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-12-17 12:10:16
Gerai, kad aplanko... Viskas praeina...
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2013-12-17 10:55:12
vienatvės vaizdelis.Tam kas kuria tokia būsena būtina.Pabaigos norėtųsi šiek tiek išraiškingesnes.