Tylu – tik šnibždasi vėjai už sienos ,
O šiandien many taip nebylu.
Iškankinta mintis mane vieną  
Paliko. Išėjo. O vienam taip sunku -
 
Taip, kad net darosi lengva.
Kančių išvagotam delne  aš randu
Ramybę – sutaikymo maldą,
Demonus savo paliesti kviečiu,
 
Išgerti pašventinto  vyno,
Kai upės suskamba žodžiais iš ledo
Ant raidžių, kaip arlekinas,
Supuosi, čiaužau ir nejaučiu bado,
 
Nes valgyt seniai nebenoriu,
Kas buvo sunku išsinešė kančios.
Prieš laiką aš nuogas sau stoviu –
Jis gydo ar žudo, bet nors aplanko.