vaidenasi upių veidais vakarykščiai rugsėjai
rytėja lėtai
taip lėtai devyngalviui galva
ataugs nukirsta ir takai užsidegs
mudu ėjom
paviršium vandens nežinodami kur
ar kada
bebūna švelniau
nei tavajam delne bitės sparnas
suvirpa lyg gyvas kaltės nekaltų atspindys
ne žodžiais aprenk
laukimu
nerūdijantį kardą
sūpuos šakose apkabinus balta obelis
pabusi ryte susapnavęs – gyvenimas kanda
švelniai suniežės atsivėrusi naktį žaizda
sugrįžt tik išėjęs gali
pro saulėlydžio landą
mirksės juodos sniegenų akys
kartosis era
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2013-12-17 18:38:37
!
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2013-12-17 11:01:23
gerulis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-12-17 07:33:46
/pabusi ryte susapnavęs - gyvenimas kanda/
Šviesūs ir įtaigūs žodžiai.
Vartotojas (-a): Niekada
Sukurta: 2013-12-16 23:38:09
švelniai suniežės atsivėrusi naktį žaizda...
Toks puikus eilėraštis nusipelno turėti pavadinimą :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-12-16 22:49:40
toks tyras ir šventas kalbėjimas...Priglausiu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-12-16 17:29:18
Pagauna. Bent mane tokia rudeniška melancholija sumišusi su ilgesiu, švelnumu, žodžiu, kažkas tokio, kas gali būti tik skaitant labai geras eiles.