vaidenasi upių veidais vakarykščiai rugsėjai
rytėja lėtai
taip lėtai devyngalviui galva
ataugs nukirsta ir takai užsidegs
mudu ėjom
paviršium vandens nežinodami kur
ar kada
bebūna švelniau
nei tavajam delne bitės sparnas
suvirpa lyg gyvas kaltės nekaltų atspindys
ne žodžiais aprenk
laukimu
nerūdijantį kardą
sūpuos šakose apkabinus balta obelis
pabusi ryte susapnavęs – gyvenimas kanda
švelniai suniežės atsivėrusi naktį žaizda
sugrįžt tik išėjęs gali
pro saulėlydžio landą
mirksės juodos sniegenų akys
kartosis era