I

There's wonderfly snowing.
Snaigės sukas ratais, leidžiasi gausiai, lėtai, jų – galybė. Dabar nešalta – vėsa glosto veidą, o žiema išbalusiu veidu, juodom kaip žiemos naktys akim ir sniego baltumo plaukais šypsosi. Gera? Ne...
Mieloji cigarete, tu tuoj pasibaigsi, tu, kaip visada, buvai nuostabi. Ką tu man davei? Ko aš iš tavęs noriu? Pailsėti. Ramybėje. Bet ar gausiu tai iš tavęs? Tu tyli. Sukaitai? Atvėsk. Krisk į sniegą. Ten, kur aš nueisiu tavęs vedamas, man sakys „ilsėkis ramybėje“.
Viena snaigutė valsą šokdama nusileido nusileido į delną. Dabar tu – MANO. Ar aš išprotėjęs, kad šnekuosi su nuorūkom ir snaigėm? Mano. Papasakok ką nors. Tu tyli, tavo tyla – kitokia. Sušalusių ledo kristalų, bet šilta ir maloni. Kodėl iš visų ko nors noriu? Man tavęs nereikia – jei tik nori, eik, skrisk, palik mane vieną. Bet ko aš noriu iš tavęs? Visgi? Nieko. Tik vieno dalyko. Kaip ir iš visų šių snaigučių, besisukančių baltais žiemos plaukais. Kurios jau buvo, ar dar pasirinks MANE. Tik vieno dalyko. Kad mylėtum mane. Lygiai lygiai taip, kaip ir aš tave myliu.
Dar neištirpk, dar neišeik
MY little snowflake 

II

Kada mano snaigutė nukris man į delną?
KADA mano snaigutė nukris man į delną? Kada MANO snaigutė nukris man į delną? Kada mano snaigutė NUKRIS man į delną? Kada mano snaigutė nukris MAN į delną?

Klausimai atrodo vienodi, visai kaip snaigės, besmingančios į orą gilyn, link dugno, lėtai, elegantiškai ir gausiai. Jos taip pat atrodo vienodos – visai kaip klausimai. Tačiau reikia PAŽIŪRĖTI. Pažiūrėti iš ARČIAU. Pažiūrėti REIKIA. Pažiūrėti ir pamatyti. Visas ir kiekvieną atskirai – jos ilgai negyvena. Štai, seki akimis vieną damą žibintų šviesoj, ji angeliškai leidžiasi iš dangaus, švelnus žiemos vėjas glosto baltus plaukus. Ji apsivilkusi balto šilko suknele, ji grakščiai nutupia į pusnį. Ir supranti. Daugiau jos niekada nepamatysi, ji – susiliejo su minia, ją prarijo pilkuma (ar baltuma) šios pūgos ir dabar ji niekas atskirai ir labai labai maža dalis visumos.

Tokių damų begalybė – jos tvyro ore, jauti jų kvepalus, girdi gamą jų garsų ir matai spektrą judesių. Pro jų nesibaigiančią puotą apsiniaukusiame, nuo žibintų oranžiniame tamsiame danguje tau į akis juokiasi paleistuvė žiema. Tik tyla gelbsti, ji uždengusi tau ausis ir tik pačio žingsniai tylą žudo. Tu sustoji. Pasiklysti begalybės galybėje damų baltais trumpais sijonais. Ir gainioji akis.
Bet kuri iš jų tavo?
KURI iš jų tavo?
Kuri iš JŲ tavo?
Kuri iš jų TAVO?