Kai laukiam — gyvenam viltim,
Kai norim pateisinti — tikim,
Bet esam bejėgiai likimą pakeist.
Jau gimę žinojom, kad mirsim.
Juk bijom pasiekt skausmo ribą?
Ir verkiam, kai spjaudo į sielą,
Ir kuždam maldas užsimerkę,
Nes bėgam nuo pragaro vartų.
Mus suka samsaros ratas.
Mums leista mylėt ir nekęsti.
Bet mirčiai alsuojant į nugarą,
Beprotiškai trokštam gyventi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2013-12-13 10:23:47
Pritariu Dolmenui, tokiam kūrinėliui pavadinimo nereikia. Kam to apibrėžtumo, tegul lieka šiek tiek paslapties...
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2013-12-12 20:10:19
Nėra mirties — tiktai gyvenimas, kai tėvo dainą vaikai tęsia.