Kai laukiam — gyvenam viltim,
Kai norim pateisinti — tikim,
Bet esam bejėgiai likimą pakeist.
Jau gimę žinojom, kad mirsim.
Juk bijom pasiekt skausmo ribą?
Ir verkiam, kai spjaudo į sielą,
Ir kuždam maldas užsimerkę,
Nes bėgam nuo pragaro vartų.
Mus suka samsaros ratas.
Mums leista mylėt ir nekęsti.
Bet mirčiai alsuojant į nugarą,
Beprotiškai trokštam gyventi.