Kai tik užsidarė klėtelės durys, Pajuodienė puolė ant kelių ir verkdama apkabino Teklytės kojas.
– Atleisk man nusdėjėlei, – ėmė maldauti, bučiuodama marčios suknelės padalkas, – tu net nežinai, kaip aš tau nusikaltau.
Teklytė net apstulbo iš netikėtumo.
– Ką jūs darot? Stokitės! Pasakykit žmoniškai, kas nutiko? Aš nieko nesuprantu, – padėdama anytai atsistoti, klausė Teklytė.
– Nemirė tavo vaikelis... Tik mes abi su Maklickiene jį iš tavęs atėmėm...
– Kaip? Kodėl? – ūžtelėjo į krūtinę karšta banga. – Baikit ašaroti. Pasakykit aiškiai, kad ir aš viską suprasčiau. Ar tai netiesa, kad jis gimė negyvas?
– Taip. Tik mes su svočia tau melavom, – taip jaudinosi anyta, kad net visa drebėjo. – Vaikutis gimė sveikas, didelis. Gyvas, sveikas ir po šiai dienai.
– Sėskitės va čia, prie stalelio, – padavė jai kėdutę marti, – o aš eisiu atnešiu ko nors atsigerti. Sakot gyvas? – atnešusi stiklinę vandens, toliau klausinėjo Teklytė. – Tai kodėl jį iš manęs atėmėt? Kur padėjot? Kur jis dabar? Kas čia dedasi?
– Tuojau viską pasakysiu, tik truputį nusiraminsiu, – išgėrė vandenį Pajuodienė ir atsisėdo. – Kaip per išpažintį viską pasakysiu, dabar jau nebėra ko slėpti.
– Žinoma, – atsisėdo ir Teklytė, – nebeverkit, nebesijaudinkit, bet ramiai, gražiai viską papasakokit. Tai mano vaikelis, mano mažulėlis gyvas?
– Taip, taip, – truputį atsigavusi, ji taip kaip per išpažintį kunigui, taip dabar marčiai viską papasakojo. Papasakojo netgi daugiau, su visom smulkmenom, net ir tai, ką nutylėjo kunigui. – Kai mirė Emilija, jos tėvas pardavė ūkį ir Kajetonas su vaiku grįžo namo. Vaikelis dabar pas mus vienkiemyje ir, kada tik panorėsi, galėsi pasiimti. Tik labai prašau, kad viskas neišeitų aikštėn. Duosim pinigų vaiko išlaikymui, o kai sueis pilnametystė ar norės ženytis, Valdeliui skirsime dalį iš ūkio. Juk jis mums anūkas, tą pačią pavardę nešioja. Tik labai prašau, kad neišeitų aikštėn, kad nepasklistų kalbos... – baigusi pasakojimą, Pajuodienė atsiduso, o kartu ir nusigando, kad pažadėjo pinigų ir vaiko dalį,  nepasitarusi su namiškiais, su gaspadoriumi. – O dabar, kai jau viską žinai, ar atleisi man, vaikeli? – išdrįso paprašyti atleidimo.
– Tai žinoma. Bet tik vaikelis gyvas. Tik ar teisybę sakot? Ar ir dabar nemeluojat?
– Kai melavau, tai tylėjau, o dabar tik dėl to ir atėjau, kad visą teisybę pasakyčiau.
– Tai sakot, kad vaikelis pas jus ir aš galiu jį pamatyti? – vis dar netikėdama, klausinėjo anytos Teklytė.
– Kada tik panorėsi, – tvirtino ši, – tai turbūt dabar jau pas save pasiimsi?
– Dieve,Dieve kokia laimė, – džiūgavo Teklytė, – ką čia padarius, kad kaip greičiau jį pamatyt?
– Tai einam su manimi kartu į vienkiemį ir pamatysi, – pasiūlė Pajuodienė, – ko laukti? Puikiai suprantu, kaip pačiai rūpi. Pagyvensi kelias dienas, kol prisipratinsi, o jei norėsi, galėsi visam laikui pas mus pasilikti... Iškart vaikas ir mūsų nenorėjo, vis verkė Emilijos. Kaip ten bebuvę, iki šiol ji buvo jam mamytė. Bet po kiek laiko prie mūsų visų priprato. Buvo labai prisirišęs prie Magdutės, bet, kai ji susirgo, nuo Kajetono neatsitraukia. „Tėte, tėte...“ Prie manęs kažin kodėl nelabai...
– Tai aš tuoj, – su džiaugsmu sutiko Teklytė, – einu tik persirengsiu ir pasakysiu namiškiams, kad išeinu. Nieko aš dabar jiems nesakysiu. Viską papasakosiu, kai sugrįšiu. Ir, ko gero, ne viena...
Kol moteriškės atėjo, jau beveik pavakarys. Namiškiai jau buvo susirūpinę dėl motinos. Nieko nepasakiusi, anksti ryte išėjo į miestelį ir taip ilgai negrįžta. Kad tik nebūtų kas atsitikę, bet, kai pamatė su Teklyte, visi labai nustebo.
– Užteks slapukauti, – radusi visus namuose, Pajuodienė aiškiai, tiesiai šviesiai pasakė: – Parvedžiau vaikui motiną. Teklytė yra tikra Valdelio mamytė, apie kurią jis nuolat klausinėja. Nuo šiol jis jau nebe našlaitis. Mes kad ir kaip norėdami, neatstosim Valdeliui mamos.
Tėvui ir Kajetonui viskas žinoma, neaišku tik kodėl moteriškė nei iš šio, nei iš to viską iškėlė?  O Magdutei naujiena... Kodėl motina Teklytę vadina tikra Valdelio mama? Į jos klausimą „Kodėl taip? Kas čia vyksta? “ Pajuodienė trumpai, drūtai atsakė:
– Turėk kantrybės. Šiandien pat viską sužinosi. O kur Valdelis?
– Čia pat žaidžia už mūrelio. Valdeli, ateik, – pašaukė Magdutė, bet vaiko ir šaukti nereikėjo. Girdėjęs suaugusių pokalbį apie mamą, mamytę, berniukas pats atbėgo. Pamatęs Teklytę, stabtelėjo, o kai ši ištiesė į jį rankas ir švelniai pakvietė „ateik, sūneli“, vaikas pribėgo, prigludo prie Teklytės krūtinės ir tyliai sušnibždėjo: „Mamyte, kur tu buvai taip ilgai? Aš tavęs labai pasiilgau...“
Kai po kurio laiko Teklytė su Valdeliu susiruošė į namus miestelyje, Pajuodienė palydėjo juos iki vartelių ir, dar ilgai žiūrėdama į juos nueinančius, džiaugėsi: „Kaip gerai viskas susidėjo. Teklė pinigų vaikui net nepaprašė... Apie vaiko dalį ūkyje nė neužsiminė...“