Renku mintį
              kaip bitė medų:
Savo žody tebūsiu vien aš.
Nesvarbu, kaip atrodau —
kuprotas, prakeiktas ar šventas,
kiek jau kartų numiręs
ir vėl prisikėlęs gyventi.  
Renku mintį
             kaip bitė medų,
Bet į bitę kaip dvynės
Ir širšės panašios.
Dievas leidžia, vadinas, tegu.
 
Na o aš
Neužversiu tavęs, Mieželaiti,
Neužspausiu akių.
Tarp daugybės paveikslų
Gražiausiai regiu,
Kaip žmogus
Iš paminklų išeina knyga.
Dievas leidžia, vadinas, tegu.
 
O sakei:
Aš čia, čia esu,
į pražilusį marmurą virtęs...
Nebijok, Benjamino sūnau,
jei tuštumėlėje jo
lizdą sau širšė lipdys.
 
Spurda, gieda aukštai vyturys,
iš gerklės Eduardo pakilęs,
dėl Žmogaus.
Dar tikiu marmuriniais paminklais,
Bet knyga — daugel kartų labiau.