Riktavoju raidelas žadeliuos,
Kaip karaliokus veriu sakinin,
Kad skaitunčia lūpas,
Žodis glostytų apvalumais,
E ne pjautų karda ašmenym.
Teip noris visus juos surinkte,
Neažmiršte nį vieną,
Kad nebūtų teipos, kaip čėsais anais,
Kai raudunt gryčias lungynem,
Pra duris iškeliava pečiadunktes,
Lyžes ir skrynias.
Apkabinsiu žėdnų raidelų,
Sava lūpam išnešiu iš patumsia,
Kad kuo ilgėliau te žodžiai
Navatni atliktų gyvi.
E, preš palaisdamas svietan,
Juos da papenėsiu juodu duonu,
Suvilgysiu undeniu šaltynia.
Unt gala ažrišiu mazgų,
Kad atliktų teip kaip yra.
Va tadu, pamiklinys kojas išeisiu
Par dabėtų gyvenimą kelių,
Maž da ažtiksiu, kur ažlėkusį
Žodį raudon ar dainelan.
Paskum vėl riktavosiu raidelas,
Kad mus kalba gimta neraudotų
Kakioj tumsioj priemenėj ažmiršta.
Nu ir kas, kad kai kas šaipas,
Kad ažsijamu zabovam .
Pamislykit patys –
Ne visadu aždarytas durys geriau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): vaidilutė
Sukurta: 2015-01-01 17:41:27
Man irgi sakę,kad zabovam ažsiimu,ą rimtą darbą nedirbu.ale ailes rašyt,tai ne zabova
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-12-05 13:30:54
Tikrai - labai maloniai skaitosi, beveik viską supratau...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2013-12-04 20:29:18
Šaunuolis, prasmingos tavo mintys.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-12-04 19:40:32
Gerai, gražiai ir apie viskų suriktavota.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2013-12-04 15:18:13
Gražiai sudėliota, gražiai. Tik dar būtų gražiau girdėti patį kunigaikštį skaitant. Gal taip kada nors ir bus, galgi sulauksiu.