Riktavoju raidelas žadeliuos,
Kaip karaliokus veriu sakinin,
Kad skaitunčia lūpas,
Žodis glostytų apvalumais,
E ne pjautų karda ašmenym.
Teip noris visus juos surinkte,
Neažmiršte nį vieną,
Kad nebūtų teipos, kaip čėsais anais,
Kai raudunt gryčias lungynem,
Pra duris iškeliava pečiadunktes,
Lyžes ir skrynias.
Apkabinsiu žėdnų raidelų,
Sava lūpam išnešiu iš patumsia,
Kad kuo ilgėliau te žodžiai
Navatni atliktų gyvi.
E, preš palaisdamas svietan,
Juos da papenėsiu juodu duonu,
Suvilgysiu undeniu šaltynia.
Unt gala ažrišiu mazgų,
Kad atliktų teip kaip yra.
Va tadu, pamiklinys kojas išeisiu
Par dabėtų gyvenimą kelių,
Maž da ažtiksiu, kur ažlėkusį
Žodį raudon ar dainelan.
Paskum vėl riktavosiu raidelas,
Kad mus kalba gimta neraudotų
Kakioj tumsioj priemenėj ažmiršta.
Nu ir kas, kad kai kas šaipas,
Kad ažsijamu zabovam .
Pamislykit patys –
Ne visadu aždarytas durys geriau.